Rankdarbiai (X-XVIII)

X

Toje vietoje, beveik visai pelke virtusio upokšnio krantas buvo tankiai apžėlęs kadagiais, tarp kurių šen bei ten stiebėsi kelios tujos. Jau vandenyje kerojo senai sudžiūvusios nendrės, tarsi iš nuovargio ar nevilties nusvarinusios savo pageltusias viršūnes. Kaip kur dar galėjai įžiūrėti dumblino vandens balutes, pilnas žolių ir jau padengtas plona, balzgana pelkyno plėvele.

Saulė jau buvo senokai pakilusi ir diena atrodė saulėta bei šilta. Aplink įvairiausiais balsais čiulbėjo paukščiai, skelbdami vasaros pradžią ir maloniai kaitindamiesi saulės spinduliuose.

Pelkyno viduryje stovėjo ji. Iki pusės įsibridusi į vandenį, paraudusiomis, tarsi nieko nematančiomis akimis žvelgdama priešais save. Nuo sutaršytų, žolių bei dumblo prilindusių jos plaukų lašėjo vanduo. Moteris stebėjo savo atvaizdą vienoje iš balučių.

Kažkur šalia, ant jau supelkėjusio žolės kupsto sukvarkė varlė. Žaibišku rankos mostu moteris sugriebė ją, varlei net nesusipratus ir suspaudė ją kumštyje taip stipriai, kad vargšo padaro viduriai susprogo jos delne ir žalsvai gelsvi syvai nutekėjo per purvinus pirštus. Moteris nusviedė negyvą varlę į šalį ir pastaroji, keliskart apsisukusi ore pokštelėjo į vandenį. Tada iššiepusi kreivus dantis nulaižė delną ir lėtais, nerangiais judesiais ėmė irtis link kranto.

Stipriomis rankomis įsikibusi į kadagio šaknis ir vienu šuoliu atsidūrusi krante senė apsižvalgė. Jos purvino ir molėto kūno apatiniąją dalį dengė apdriskęs kailis, kurio šone, prisegtas kabojo kažkoks gelžgalis panašus į durklą. Virš nukarusių krutų buvo pasikabinusi keistus medinius karolius, kurių susijungimo vietoje tabalavo mažas, žalvarinis dubenėlis, dėl gan ilgo savo koto panašus į taurę.

Staiga, kažkieno pabaidyti paukščiai, pakilę pradingo miško tankmėje. Moteris nulydėjo juos išverstomis savo akimis, poto atsisukusi į priešingą pusę išsiviepė – iš netoliese esančios proskynos sklido silpnas moteriškas balsas ir po kojomis lūžtančios šakos išdavė besiartinančius žingsnius.

XI

Alkis. Stiprus alkio jausmas jau senai kamavo. Šiek tiek svaigo galva ir akyse liejosi aplinkos vaizdas, tačiau po ilgo miego visad taip būdavo ir tai nebestebino. Taip pat neapykanta. Neapykanta tam kažkam, kas drįso įkelti koją į pelkynus. Tačiau tai tik į gerą – atrodo pati musė tiesiai į voratinklį lekia.

Prasiskyrusi kelią tarp badančių kadagių Ragė patraukė link proskynos. Žingsniuoti mišku basomis kojomis nebuvo pats maloniausias dalykas, nepaisant to, kad padai jau senai buvo sustabarėję. Tačiau užlipus ant smailios šakos ar aštriabriaunio akmens, koją persipjauti tokiu metu būtų tiesiog nenaudinga.

Senė žingsniavo kiek įgalėdama tyliau, vengdama šakų traškesio ir įdėmiai besiklausydama iš proskynos sklindančio balso, be jokios abejonės artėjančio link jos. Buvo beveik įsitikinusi, kad tai viena iš skaisčiųjų kaimo mergiočių, rūtų vainikėliu apsikaišiusi kvailą savo makaulę ir bedainuojanti kažkokią nuvalkiotą dainelę.

- ... Mėnuo Saulužę vedęs,
Pirmą pavasarėlį.
Saulužė anksti kėlės;
Mėnužis atsiskyrė... – iš už tankių brūzgynų sklido laibas moteriškas balselis.

Ragė sustojo. Taip! Visai kaip ir tikėjosi. Dar keli žingsniai ir ji atsidurs proskynoje. Suskeldėjusiose lūpose šmėstelėjo kreivas šypsnys. Nubaidžiusi ant dvokiančio kūno tupinėjančias muses, ragana pagreitino žingsnį.

- ... Mėnuo viens vaikštinėjo.
Aušrinę pamylėjo.
Perkūns didžiai supykęs
Jį kardu pardalijo...

- Gal jaunikaičio ieškai šituose pelkynuose? – su panieka, sau po nosimi sumurmėjo Ragė. – Ar pas patį velnią į nuotakas prašytis sumanei? O taip! Praskėstų jis tau laibas kojeles, kad niekad daugiau nebe...

Praėjusi išverstą, seno ąžuolo kelmą sustojo, pasirodžius, kad balsas nutilo, tačiau netrukus vėl pasigirdo ir šį kartą dar arčiau.

- ... Ko Saulužės atsiskyrei?
Aušrinę pamylėjai?
Viens naktį vaikštinėjai?
Širdis pilna liūdnybės...

Netikėtai po kojomis trakštelėjo šaka. – Kad tave!... - pradėjo senė, bet balsas proskynoje staiga nutilo.

XII

Pintinėlė jau buvo beveik pilna raudonskruosčių bruknių, kai tankmėje trakštelėjo šaka. Lyg ir nieko keisto miške būnant, tačiau kažkas, galbūt nuojauta, Gabijai pakuždėjo ką kitą. Apkabinusi pintinėlę Gabija lėtai išsitiesė nepaleisdama iš akių priešais save augančių krūmokšnių. Pirma mintis buvo bėgti, tačiau jei tankmėje lindėjo žvėris ar koks baisesnis padaras, tai būtų beviltiška. Padėtį reikėjo valdyti šaltu protu, kas Gabijai visad neblogai sekėsi.

Traškesys pasikartojo ir dabar šiek tiek arčiau. Gabija apsidairė. Proskynoje žėlė žemutė žolė, vietomis išrausta šernų, tačiau arti nesimatė nė vieno medžio nei krūmo. Tik keli, sutrūniję kelmai. Samanomis apžėlę, seni, sutrūniję kelmai...

XIII

Delsti nebuvo ko. Jei mergiotė ir išgirdo ją besiartinant, vis tiek toli nenubėgs, kad ir kaip greit savo laibas kojeles bekilnotų. Kaimas stūksojo pakankamai toli nuo čia, taip kad kvaiša nieko neprisišauks. O ir šaukimui neturės tiek jau daug laiko.

Dar šiek tiek pagreitinusi žingsnį ir prasibrovusi pro nedidelę tujų šeimyną, Ragė priėjo proskyną. Ilgom, aplaužytais nagais rankom praskyrusi čaižančias brūzgynų šakas, įsispoksojo į priešais save plytinčią laukymę.

Nieko. Saulės spinduliai tvieskė į šernų išraustą pievelę, kažkur girdėjosi vandens čiurlenimas, o viduryje proskynos kiurksojo išvartyti kelmai.

- Gudri mergiotė esi. – suvapėjo sau po nosimi ir išsitraukusi durklą, ėmė lėtai slinkti pirmyn.

Kai iki dviejų, artimiausių kelmų buvo likę vos keli žingsniai, ragana sustojo. Atrodė, kad tyloje girdėjo tik savo pačios duslų alsavimą. Alkio jausmas sustiprėjo ir gniaužiantys durklą pirštai dar labiau pabalo.

Dviem dideliais šuoliais, ore plevėsuojančiais plaukais, senė atsidūrė kitoje kelmų pusėje, tačiau, dideliai jos nuostabai, ten nieko nebuvo. Įtūžio pilnos akys dairėsi aplink.

- Ar žinai, kad taip tu sau nepadėsi, kvaila kaimo mergše? - tirštomis gleivėmis pasidengę dantys išsišiepė ir Ragė prakalbo žemu, švokščiančiu balsu, nubaidydama ant senos eglės šakos bečirškančius varnėnus. Paukščiai tarsi susipratę, greitai pakilo ir pradingo miško tankmėje, palikdami siūbuojančią šaką.

Priekyje, beveik visai kirvarpų sudorotas, stūksojo seno ąžuolo kelmas. Iš po šonu apversto jo kamieno, tarsi žalčiai, rangėsi rusvos šaknys. Šiek tiek tolėliau matėsi dar vienas. Perlūžęs perpus, apžėlęs drėgnomis samanomis bei aplipęs šliužais, kuriems, atrodė, įtūžusi ragana nekėlė didelio susidomėjimo.

Greitai. Greitai skaisčioji atsidurs jos rankose. Greitai jos lūpos pajus šiltą bei saldų vaikiščio kraują. Greitai alkis bus pasotintas...

Staiga, iš už toliau kiurksančio kelmo, išriedėjo šviesi karklinė pintinėlė.

Ragė išsišiepė.

- Na štai, toliau ir negalėjai pasislėpti. Iš drebančių savo rankelių net pa...

Žengus žingsnį pirmyn, iš už ąžuolinio kelmo, glūdinčio per kelis žingsnius nuo senės, stryktelėjo mergšė ir sviedusi kažkokių raudonų uogų saują tiesiai Ragei į veidą, bėgte pasileido link miško.

Spjaudydamasi keiksmais ir besivalydama veidą nuo ištryškusių uogų, ragana nušuoliavo paskui. Likus vos keliems žingsniams iki kol kvaila skaistuolė pradingtų miško tankmėje, užsimojo ir iš visų jėgų sviedė savąjį durklą.

XIV

Laimei, durklas prašvilpė pro šalį ir dar greičiau nei Gabija, pradingo brūzgynuose. Po jo, į miško tankmę įgriuvo Gabija, o paskui ją, dusliai švokšdama sekė Ragė.

XV

Tądien Jorę apsėdo, jo nuomone ganėtinai vaikiška mintis – išdrožti kalaviją. Nors jau ir buvo išaugęs iš “piktųjų milžinų ir ugnimi besisvaidančių slibinų kovotojo” amžiaus, tačiau buvo taip, kaip buvo – kai kokia nors mintis neapleisdavo Jorės galvos, jis nesiginčydavo su ja. Taigi, pasiėmęs tėvo dovanotą peilį Jorė patraukė miškan.

Besiklausydamas įvairiausių paukščių giesmių bei uosdamas naujai pražydusių gėlių kvapų, Jorė nuosekliai ieškojo kalavijui tinkamos šakos ar net storesnio kamieno, tačiau surasti buvo ne taip paprasta – arčiau sodybų gulintys medgaliai ar išvirtę medžiai buvo jau senai surinkti ir sukapoti židiniams kūrenti. Taip pat sklido kalbos, kad ir kaukai šakalius surenkantys, ypač po seno nutikimo, apie kurį Jorei pasakojo tėvas – kaip Žvaigždžius kauką iš kaimiečių išpirkęs.

Tiesa tai ar ne, tačiau pagalių išties nebuvo. Bet Jorė nepergyveno – žinojo, kad ankščiau ar vėliau suras tinkamą. Poto parsinešęs namo, kitą rytą jau galės parodyti jį kaimo vaikams, gal net padovanos jį Rapolui.

Rapolas buvo perpus jaunesnis nei Jorė, kokių aštuonerių. Vargšas vaikas buvo kitoks nei visi. Žmonės šneka, kad gimdamas vos neužduso, o ir gimė per pilnatį, kai po kaimą pamėklės vaikščiojusios ir į trobas beldusios. Aplink gyvenvietę buvo sukrovusios didžiulius laužus, primestus plaukų, ragų bei įvairių gyvulių bei žmonių kaukolių nuolaužų – visa sodyba dūmuose skendėjo. Kaimiečiai manė, kad maras ateina, tačiau taip ir neatėjo – garbinkim Dievus! Po ilgos nakties pamėklės pasišalinusios.

Vėliau sklido gandai, kad pamėklės kūdikio ieškojusios, paaukoti norėjusios ir šios aukos reikalauti buvo siųstos. Buvo net tokių, kurie vargšą Rapolą velnio vaiku laikę, nors vargšas vaikas tiesiog buvo “silpno protelio”, kaip Jorės tėvas sakydavo ir nieko daugiau.

Laikui bėgant kvaili gandai išblėso, o Rapolas išgyveno ir iš pažiūros sveikai augo. Pradėjęs šnekėti šešerių su puse ne ką tepasakydavo. Sunku buvo ir tėvams ir jam, tačiau po kiek laiko visi su tuo susitaikė ir priėmė Rapolą tokį, koks buvo.

Rapolas Jorei patiko. Jis buvo kitoks nei visi kaimo vaikai ir tuo jie buvo panašūs. Ne kartą Jorė jam įvairiausių niekelių buvo pridrožęs, kas Rapolą nepaprastai pradžiugindavo - praleisdavo ištisas valandas žaisdamas su nauju žaisliuku ir plačiai besišypsodamas. Nuoširdi šypsena ir yra vienintelis būdas žvelgti į šį pasaulį, džiaugtis juo, išgyventi jame ir tuo pačiu apsiginti nuo jo – sakydavo Žvaigždžius. Rapolas buvo puikus pavyzdys.

Užsisvajojęs, Jorė visai nepajuto kaip atsidūrė miško glūdumoje. Saulė slėpėsi už plačių eglių šakų, ore tvyrojo drėgnų samanų kvapas ir kažkuriame medyje tyliai stuksėjo genys. Jorė jau ruošėsi grįžti, kai netikėtai, tolumoje pasigirdo šakų traškesys – kažkas įnirtingai brovėsi pro miško tankmę Velnių skardžio link.

XVI

Kaimo mergiotė pasirodė esanti ne tokia jau lėta. Skuodė per mišką kaip tikras zuikis – tačiau Ragei dar ne tokių zuikių matyti teko, visas malonumas būdavo užklupti juos galų gale ir cypiantiems nusukti makaulę – tą senė ruošėsi padaryti ir šitai mergšei, taigi dusliai alsuodama, nė kiek neatsilikdama bėgo paskui.

Pagal viską skaistuolė lėkė tiesiai į Velnių skardį, taigi ten jos kelelis ir pasibaigs. Raganai pasidarė šiek tiek neramu, kad mergšė nenušoktų žemyn – tada jai išties reikėtų pasiieškoti prakeiktų zuikių, nes alkis jau darėsi nebeįmanomas.

Tačiau laimei, išbėgusi į laukymę ir pamačiusi skardį mergiotė staiga sustojo – “nesitikėjo, kad šis kelias atves ją būtent čia” – išsišiepė Ragė ir švokšdama sustojo per keliolika žingsnių nuo jos.

- Prakeiktoji! – senė graibėsi pašonę ieškodama durklo, tačiau prisiminė, kad jis nušveistas kažkur miške. Tada išskėtusi rankas su purvinais, aplaužytais nagais Ragė ėmė artintis prie Gabijos.

XVII

Bėgti nebebuvo kur. Baidyklė su iššieptais, nusmailėjusiais dantim ir išskėstom, susiraukšlėjusiom rankom artinosi iš miško pusės. Už nugaros žiojėjo Velnių skardžio praraja – toli apačioje vėjo judinamais lapais stovėjo keturi, pageltę beržai.

Laiko ilgai galvoti taip pat nebebuvo. Arba atsiduoti baidyklei ir būti sudraskytai arba šokti žemyn ir...

Ragana šiepė savo kreivus dantis ir artinosi prie Gabijos. Buvo likę vos keli žingsniai. Gabija pasirinko trečiąją išeitį ir stipriai suspaudusi kumščius užsimerkė.

XVIII

Burnoje rinkosi seilės ir tekėjo pro sudžiūvusias lūpas. Alkis. Alkis bus pasotintas vos už kelių akimirkų. Mergšė net nesiruošia priešintis ir taipogi nepasiduoda šokdama žemyn – puikus pasirinkimas, pats teisingiausias koks tik galėtų būti! Dumblėti pirštai suspaus jai kaklą ir smaugs tol kol žydros akelės išvarvės iš akiduobių, o laibas liežuvėlis iškris iš burnelės kaip pas šunytį karštą vasaros dieną, o gal tiesiog lengvu trakštelėjimu nusuks jai makaulę ir tada...

Staiga, visai to nesitikėdama Ragė pajuto stiprų smūgį į šoną ir svirdama į priekį pasuko savo plaukuotą galvą ir ten išvydo stovintį kaimo berniūkštį. Vis dar svirdama pirmyn ir bandydama apsisukti ir sugriebti prakeikto padaro ranką Ragė užkliuvo už žolėto kupsto ir graibydama rankomis orą pajuto, kad po savimi nebejaučia žemės. Apimta siaubo atsigręžė į kitą pusę ir suprato, kad iki pusės, ore atsidūręs jos kūnas mojuoja rankomis tiesiai virš Velnių skardžio. Neilgai trukus kojomis nebeišlaikiusi savo paties svorio, išsprogusiom akim ir perkreipta burna Ragė nusirito tiesiai į Velnių skardžio prarają. Per kelis kart jos senas kūnas atsimušė į žolėtas skardžio atbrailas, susilaužydamas tai ranką, tai kelis šonkaulius ir visas pasidengdamas žaizdomis. Vėliau, atsimušusi į išlindusias medžių šaknis susilaužė koją ir nusitraukė kairiąją krūtį, kol galiausiai dusliai sudribusi ant spygliais padengto prarajos dugno, su skambiu traškeliu suskilo senės kaukolė, į visas puses ištaškydama gelsvas Ragės smegenis.

Stojo mirtina tyla... Įvairiaspalviai beržų lapeliai mirgėjo saulės spinduliuose ir kažkur tolumoje ūktelėjo apuokas, tarsi skelbdamas netikėtą raganos mirtį.