Nuo darbų ir grabų, nuo rūkstančio padangų laužo,
Kalno iš seno metalo ir tinginčių kilti lėktuvų.
Nutrūksta nuo visiškai amžino, logiško, šaudančio
Į ten, kur ir temsta ir švinta dažniau, nei galėtum tikėtis,
Nėra nekaltų ir kaltų -
Trajektorijos jau nubraižytos,
Ir kortos žymėtos.
O šalia, bent kol kas,
Tik maži kosmonautai dėmėtais sidabro skafandrais,
Jų pilki palydovai šuniukai, lojimas magnetinėj juostoje.
Na o žvaigždės,
O žvaigždės atšoka nuo skliauto po kaustytais batais
Kaip smulkios monetos,
Ir nukritusios žemėn užspaudžia užmiegantiems vokus.