Adata

Pirštelis.
Ai.
Ištempiu baltą siūlą, adata slysteli tarp pirštų, dar vienas dygsnelis. Iškvėpiu.

Motina raiko duoną virtuvėje, girdžiu kaip peilio ašmenys rėžia plutą, slysta minkštimu, atsiremia į medį. Motina raiko duoną lygiai. Įkvėpia, iškvėpia, įkvėpia, iškvėpia. Padeda peilį, atsidūsta. Paremia galvą rankomis ir žiūri pro langą .
  -      Ant laidų pažiūrėk kiek žvirblių pritūpę. – sako.

Pakeliu akis, žvirbliai plūsteli nuo laidų pilkšva mirguliuojančia banga, kartu, o paskui pažyra kas sau. Ištempiu baltą siūlą, adata slysteli tarp pirštų. Dygsnelis. Iškvėpiu. Man nepatinka žvirbliai, o motina gali valandų valandas stebėti, kaip jie pašiurpę supasi ant laidų. Viena ir ta pačia nata ant laidu penklinės.

Mažasis parbėga iš kiemo. Trinkteli durys. Krupteliu. Įkvėpiu. Dygsnelis.
- Maaama, vaaalgyt noriu.
Krūpteliu. Dygsnelis.
Jis įbėga į kambarį džiaugsmingai įraudęs, abiem rankom laikydamas didelę duonos riekę su aviečių uogiene. Stabteli. Nežino ką daryti. Pasižiūri į mano siuvinį. Nusišypsau. Iškvėpiu. Jis klesteli ant kėdės priešais. Kanda didelį  kąsnį, godžiai kramto, uogienė varva per smakriuką. Pakeliu akis – varva. Jis išsišiepia. Maskatuoja kojom po kėde. Maskatuoja. Tai greit, tai lėčiau. Ir kramto. Iškvėpiu. Įkvėpiu. Motina sėdi ir žiūri pro langą į laidus be žvirblių.

Suvalgęs duoną, nusilaižo delnus. Motina uždega virtuvėj šviesą. Jis krupteli. Strykteli nuo kėdės ir nubėga pas motiną. Iškvėpiu. Aš dar matau siuvinį, mano geros akys.

Mažasis kala vinis į stalo koją. Vinutes. Motina leidžia. O man nepatinka, jau trys kojos blizgėte blizga nuo vinių galvučių. Jis jas tvirtai suvaro į medį. Lygiai. Nusišypsau. Iškvėpiu.

Pirštelis.
- Ai!!! Mama!!!

Baltas siūlas nuo siuvinio ištįsęs ant grindų tarp kėdės ir mano kojos, adatos nėra, išsinėrė. Supu nurimusį mažąjį ant kelių. Spaudžiu jį prie krūtinės ir verkiu verkiu, bučiuodama jo saldžius delniukus,  kurie vis bando nuvalyti mano ašaras.