Nakties romanas su jūra

Keleivinis keltas dvokia alyva.
Kažkas visą laiką dunksi,
Visai kaip įkyri mintis.
Neįmanoma užčiaupti.
Uždega žibintus.
Trumpam šviesu.
Artėja keltas į uostą.
Čia išlipsiu tik aš.
Bocmanas užmiršo nuleisti tiltelį.
Susvyravusi žengiu žingsnį
Tiesiai į naktį.
Atsiduriu uoste.
Esu šlapia ir sustirusi –
Tarsi drugys
Ką tik iš savo kokono išlindęs.
Rankose – mediniai kibirai,
Lyg nevykę sparnai.

Apgraibom surandu namą.
Jis čia ilgai stovėjo tuščias.
Gera čia užmigti.
Guliu ant šono ir nežinau,
Miegu
Ar budžiu.
Matyti filmai praplaukia pro šąlį
Senoviniais burlaiviais į Bermudus.
Išgirstu prislopintą garsą.
Vienodas dunksėjimas.
Tai vėjas muša ir muša
Kažkokį daiktą,
Kurį ramiai žemė laiko.
Jei naktis tėra šviesos nebuvimas...
O jei naktis iš tiesų YRA,
Tai tas YRA ir yra šitas garsas.

Lėti širdies muša su pertrūkiais,
Lyg būtybė, zigzagais bėganti per sienas.
O gal kažkas beldžiasi?
Iš kito pasaulio.
Gal užsibuvęs veržias namo.
Per vėlu.
Nespėjo niekas.

Paryčiai.
Matau šluotos nuzulintus virbus,
Apgirtusį ir besiskeryčiojantį kelmą,
Akmenų veidus.
Jūra pilna sėslių pabaisų, kurias aš myliu.