F.B. laiškas redakcijai

Trumpalaikiai ir neatsakingi, bevaliai ir primityvūs egoistai. Kas dar?

Dar - mes neturim jausmų.

Visa tai rašoma knygose ir laikraščiuose ir yra netiesa. 

Kalbėsiu tik apie save, kad būčiau tikslus.

Taip, galima sakyti, kad esu egocentrikas. Šviesos ir šilumos noriu pirmiausia sau. Kalbu ne tik apie saulę. Yra viena tokia moteris. Ji rūpinasi manim - dėl jai vienai žinomų priežasčių. Kai ji kas rytą prie manęs palinksta, aš negalvoju apie milijonus pasaulio nuskriaustųjų ir pažemintųjų. Būsiu atviras – pamirštu viską ir mėgaujuos jos lygiu alsavimu, krūpčioju sulig kiekvienu jos širdies stuktelėjimu, geriu nuo jos sklindančią šilumą ir visu savim paliečiu ranką, kurią ji į mane tiesia.

Jaučiu, kada ji ateina linksma, o kada - nuliūdusi, ji kalba nedaug, dažniausiai tik nereikšmingus dalykus, na na, arba – kaip gi tau sekasi, bet kam man ilgos istorijos ir naktiniai atsivėrimai, jaučiu ją ir taip, skaitau mintis, matau kiaurai, atpažįstu nuovargį iš žingsnių garso, sugeriu jos pyktį, kuris ne man skirtas, ir leidžiu jos akims ilsėtis į mane žiūrint.

Esu tas, kurį ji mato užmigdama, esu paskutinis atkarpos taškas.

Taip, tikrai, aš turiu jausmus. Aš ir tokie kaip aš kaltinami tuo, kad nemokame jų rodyti, kad nesugebame atsakyti jausmu į jausmą, kad esame pernelyg savanaudžiai. Bet tyla turi savo vertę, pagaliau – ne kas kitas, o aš lieku su ja, kai ji verkia ar serga. Nemokėčiau pagydyti, bet žinau, kaip nuraminti – jei tik ji prisimins mane ir ateis, nes aš nesu tas, kuris pats ko nors ieško.

Esu jaunas ir neatsimenu, kaip atsiradau, tik žinau, kad tai yra tiesiogiai su ja susiję. Ar ji yra mano būties priežastis, ar tikslas, o gal jos tikslas ir priežastis esu aš – man tai nė kiek nerūpi, kaip kad nerūpi išsiaškinti mūsų santykių pobūdį. Esu jau šiek tiek patyręs ir kai ką nugirdęs, jau suvokiu savo ribas ir su jomis esu susitaikęs, tik taip ir subrendau, todėl nenoriu jokių įsipareigojimų – negaliu jai pažadėti, kad liksiu čia visą jos gyvenimą, negaliu net pažadėti sulaukti su ja kito pavasario. Ne taip ir žiauru, nes aš ją pažįstu, jei kas - kitą pavasarį mano vietoj bus kitas.

Netiesa, kad neturiu savo nuomonės. Žinau, kas man patinka. Man patinka lietus ir ji, ir dar daug kas.

Taip, aš tylus. Todėl ji gali kalbėti – jei nori. Atrodo, kad ne tiek daug ir suprantu, gal ne tiek daug ir girdžiu, žodžiai plaukia pro šalį - taip, bet savo stuobriška ramybe leidžiu jai susikaupti ir iš tūkstančio neramių minčių išsirinkti tris svarbiausias.

Nesu jos veidrodis, esu šulinys.

Taip, ji mane išlaiko. Be jos aš nuogas. Jei ne ji – mirčiau. Iš alkio ir troškulio, iš nemeilės. Bet juk ir aš atiduodu jai viską, ką turiu geriausio. Iš šalies atrodo, kad esu vien dėl savęs, bet jei iš tiesų taip būtų, tai gyvenčiau dykumoj arba džiunglėse.

Negaliu duoti lygiai tiek pat, kiek ji man - juk mudviejų prigimtis skirtinga.

Beje, gal mūsų sielos ir yra tokios pat primityvios, kaip mūsų mintys, bet ir mes kartais mokame teikti užuovėją, nesiekdami sau naudos.

Čia kalbu ne apie save - aš asmeniškai tokiems dalykams per silpnas.

Žinau, kas kalbama apie tokius, kaip aš - kad mes laimingi, nes nepatiriame kančios. Mūsų valia silpna, o sąmonė – kaip sapnas. Gyvenam lengvai, nes nežinome skausmo nei liūdesio. Mums pavydi. Mumis gėrisi, nes mes esam tušti, lengvabūdžiai ir gražūs. Tai pažiūrėkite į mus naktį - į nulenktas mūsų galvas, ir, jei turite širdį, pajusite, koks neištveriamas yra toks susapnuotas gyvenimas, kuriame visai neturi valios nei judesio, neturi jokio žinojimo apie save ir negali įsivaizduoti savęs kitokio ar kitur atsibundančio.

Priklausomi nuo svetimo gerumo, mes net mylėti nesugebam -  jei pamatome esybę, prie kurios linkstame visu savo kūnu, mes vis tiek nežengiam nė žingsnio link jos, nes neturime valios, mes pasmerkti, nes tik sapnuojam.

Tiesa, kad mes esam žalios spalvos. Tiesa, kad neturim širdies. Bet netiesa, kad mes, kambariniai augalai, negalime jausti.

Pagarbiai
Ficus Benjamina