Pianisto rankos

I 
  Eliza žiūrėjo į tolstantį traukinį. Monotoniškas duslus garsas vis slopo, tolo nuo jos. Kairėje rankoje ji laikė baltą nosinaitę. Žadėjo Simonui pamojuoti. O jis žadėjo žvelgti pro langą, kol tik galės ją įžiūrėti. Tačiau už ketvirtosios kupė lango stiklo žiojėjo aklina pilkuma.
  Traukinys išnyko bekvapio ryto rūke, įsiliejo į nedalomą brėkštančio ryto ir mieguistos žemės visumą. Eliza apsigręžė. Šiek tiek svirduliuodama ji patraukė namų link. Namų, kuriuose paprastai tiek gyvybės, tiek skambančių balsų. Šiandien tie namai jos laukė tušti. Mirta jau savaitę gyveno pas senelius, Eliza dabar stotyje, o Simonas pakeliui į Taliną. Taip. SIMONAS PAKELIUI Į TALINĄ. Pirmą kartą Eliza pasijuto tokia vieniša. Ji ėjo neskubėdama, paskendusi savo mintyse, kojos rodos, pačios nešė ją šimtus kartų pereitomis gatvėmis, skverais, kiemais. Ir štai, pagaliau, Pinijų gatvė. Ir senas, daugybę metų iškentęs namas plačiu fasadu, aukštais mediniais laiptais. Jie su Simonu čia atsikėlė gyventi iškart po vestuvių, prieš daugiau nei du metus.
  Namų slenkstis. Peržengusi jį, Eliza visuomet  jausdavosi tarsi patekusi į kitą pasaulį. Savo pasaulį. Vietą, kurioje viskas bvo taip miela, artima, kur niekada neužklysdavo smalsių prašaliečių žvilgsniai. Eliza mylėjo namus. Ir šiandien, vos uždariusi duris, ji lengviau atsikvėpė. Dar nespėjusi nusivilkti palto, ji užkaitė arbatinuką ir paruošė du puodelius. Iš įpročio. Sau ir Simonui. Tik tada grįžo persirengti.
  SIMONAS VYKSTA Į TALINĄ. SIMONAS VYKSTA Į TALINĄ. Šie žodžiai Elizai be perstojo skambėjo galvoje: velkantis paltą, aunantis batus, vėliau ir geriant arbatą svetainėje. Jie su Simonu mėgo arbatą, visada gerdavo ją drauge. Elizai patiko stebėti, kaip jo grakštūs laibi pianisto pirštai švelniai suima porceliano ąselę, lėtai kelia puodelį prie lūpų, tada nuleidžia, vėl kelia... Ji galėjo valandų valandas žiūrėti į jį, neištardama nė žodžio. O jis žiūrėdavo į ją.

II
  Eliza giliai įkvėpė. Kambaryje dar dvelkė levandų kvapo smilkalais, degintais iš vakaro. TAS kvapas. Per daug pažįstamas. Vėl jos sąmonėje ėmė kirbėti ta pati mintis. SIMONAS TALINE. TAIP. SIMONAS TALINE. JIS GRĮŠ. JAU GREITAI. JAU GREITAI... Tik šįkart ją kankino dar kažkas. Ir Eliza visomis jėgomis stengėsi tos minties neprisileisti. SIMONAS TALINE. Pakartojo jau kiek garsiau. Bet naujoji mintis nedingo. SIMONAS TALINE. SI-MO-NAS  TA-LI-NE!!!  Eliza nebandė nuslopinti balso, kartojo vis garsiau, pabrėždama kiekvieną skiemenį. Ir tuomet iš pasąmonės prasiveržė:
  - Simonas ne Taline. Simonas miręs... miręs... miręs...
  - SIMONAS TALINE!!! - Sušuko Eliza visu balsu. Ji nebegalėjo susilaikyti, jos rankos ėmė drebėti, akyse pasirodė ašaros...
  Staiga Elizos žvilgsnis užkliuvo už svetainės durų. Ji nustėro. Bronzinę rankeną spaudė balta pianisto ranka.

III
    Ta ranka persekiojo ją visur, nedavė ramybės kiekviename žingsnyje: sklaidydavo knygos puslapius, boluodavo už užuolaidų. Eliza vis dažniau gręžiodavosi, pajutusi šaltą prisilietimą. Sukaupusi visas jėgas, ji tikndavo save, kad viskas gerai, kad ji visiškai viena. Tačiau ji puikiausiai suprato, kad gerai ne viskas. Kažkas vyko.
   
    Tą vakarą Eliza grįžo vėlai. Paskutinį jųdviejų vakarą. Vos įžengusi pro duris, bejėgiškai susmuko ant grindų. Jos kaštoniniai plaukai buvo susitaršę, plačiomis sruogomis krito ant veido. Jai įėjus, Simonas net nesujudėjo. Sėdėjo prie pianino, įsmeigęs aklą žvilgsnį į klavišus. Nesėkminga galvos operacija jam kainavo regėjimą. Praleidęs keletą mėnesių ligoninėje, jis jau spėjo apsiprasti prie tamsos. Tačiau namie jo laukė naujas gyvenimas. Tas gyvenimas jį žlugdė. Simonas užsisklendė savyje, kiauras dienas praleisdavo prie pianino. Viską gaubianti tamsa jį dar labiau suartino su muzika ir... atitolino nuo Elizos. Jie dabar beveik nebūdavo kartu, bet Simonas niekad  ir neklausdavo, kur ji išeina. Nesijautė galįs ją sulaikyti.
    Ir dabar jis nepamatė peilio jos rankoje, nematė gyvuliškai spindinčių akių. Eliza artėjo prie jo klupinėdama, svyruodama. Simonas užuodė nuo jos sklindantį pigaus alkoholio ir cigarų tvaiką. Ji jau daug vakarų grįždavo tokia. Tai nebuvo ta pati Eliza, žavinga, rafinuota dama. Tai buvo tik Elizos šešėlis, senosios Elizos dvasia liko kažkur tarp painių ligoninės koridorių ir purvinų miesto barų. Liko ten visam laikui. Priešais Simoną stovėjo beprotė. Blykstelėjo peilio ašmenys... Bejėgis kūnas susmuko ant pianino. Klavišai nusidažė krauju.

IV
    Eliza įdėmiai žvelgė į savo rankas. Jos nebe tokios. Tai buvo baltos pianisto rankos. NE ELIZOS.
    Laibi pirštai sukiojo traukinio bilietą. Maršruto tikslas - Talinas. Eliza nupirko Simonui bilietą, kartu su juo Balandžio 12-ąją nuvyko į stotį, žiūrėjo traukiniui pavymui. Tad  kodėl  Simonas negalėtų būti Taline?! Taip! Kodėl? TĄ VAKARĄ juk nieko neįvyko. To vakaro net nebuvo! SIMONAS TALINE. O Eliza laukia jo grįžtančio.
    Radijuje užgrojo „Mėnesienos“ sonata. Simonas mokėjo ją groti, bet ne Eliza. Tai Simono rankos, ne jos! Ūmai Elizą užplūdo nepakeliamas noras nusikratyti tų SVETIMŲ rankų. Ji staiga pašoko ir puolė prie komodos. PEILIS. Ji per daug gerai žinojo, ko ieško.
    - PASIIMK  SAVO RANKAS!  MAN JŲ  NEREIKIA! - Sušuko Eliza Šaižiu balsu. - MAN JŲ NEREIKIA!!!

    Svetimos rankos buvo priaugusios ties riešais. Eliza tvirčiau suėmė peilį ir perpjovė ašmenimis odą ties riešu. Iš pradžių kairės rankos, tada dešinės. Ryškus kraujas pasruvo iš venų, ėmė lašėti ant rūbų, sutepė kilimą. Eliza sunkiai pargriuvo ant grindų. Pianisto rankų nebebuvo. ji lengviau atsikvėpė ir įsiklausė į muziką. Ir ji suprato. Jai grojo Simonas. Grojo ir šypsojosi. Ir ji norėjo jam nusišypsoti, bet jėgos buvo besibaigiančios. „Mėnesienos“ sonata skambėjo vis tyliau, tyliau ir galiausiai visai nutilo.