Dulkės (Nemunėlis & Debiurga )

kai užaugsi, sakei būsi kareivis
kruvinais pirštais lipdysi iš miltų
silpną į stiprų, regintį į neregį,
dulkes į dulkes, būtį į nebūtį

šluostysi, sakei nuo mano duženų
žodžius, kuriuos išmėčiau
paryčiais, nusėsi tyloje it
nudulkėjęs kelias per vakarus

nuo mano purvino  šešėlio
nušluostysi girto vidudienio prakaitą,
molinais kareiviškais batais
sutrypsi saulę su kūju ir pjautuvu

atlėgs vakarai, įkris saulė daubon-
dulke pavirsi, juk tokiu ir buvai.
rąžysies kelkraščiuos, žygiuodamas
kruvinom nuospaudom į nebūtį...