Rankdarbiai (VII-IX)

VII

  Kol visi kaimo vaikai bėginėdavo po laukus, besidžiaugdami laisvomis akimirkomis, Jorė sėdėdavo po verkiančiu gluosniu, augančiu tėvo sodyboje, pasiėmęs didelį, taip pat tėvo dovanotą, peilį, ir drožinėdavo. Taip galėdavo prasėdėti ištisas valandas, karts nuo karto nusibraukdamas šviesių plaukų sruogą užkritusią ant akių ir pramankštindamas nutirpusį sprandą. Drožinėjimus nutraukdavo nebent darbai namuose bei, neabejotinai, laukuose, kada ten plušėdavo visa šeima. Daugiausia darbų būdavo rudenėjant. Derliaus nuėmimas, pjūtis, šieno kupetų statymas, vėliau, krovimas į vežimus ir gabenimas į tvartus, lapų deginimas... Visa tai, be abejo, nekeldavo didelio būsimo menininko susižavėjimo, tačiau buvo taip, kaip turėjo būti ir Jorė tai žinojo. Be to, visad rasdavo laisvą akimirką ir, išsitraukęs iš kišenės peilį, imdavo drožinėti susirastą medžio gabaliuką, kol kieno nors subartas greitai susikišdavo viską į kišenę ir tęsdavo palieptus darbus.
  Tėvas buvo patenkintas, net didžiuodavosi juo. Sakydavo, jog toks vaiko pašaukimas ir jautė tą neapsakomą Jorės susižavėjimą paprastu medžio gabalu iš kurio vėliau gimdavo patys netikėčiausi Jorės vaizduotės padariniai – įvairiausi gyviai, žmogeliai, keisti prietaisai, ženklai, stabukai ir aibės kitų. Susižavėjimą ir šilumą, kurią skleidė menininko žvilgsnis, stebėdamas būsimąjį savo kūrinį, rankos, skrupulingai liesdamos grublėtą medžio paviršių bei ramuma atsidedant darbui.
  “Ir iš kur tu tiek minčių išpeši? ” – dažnai klausdavo jo tėvas, stebėdamasis gausia Jorės pridrožtų daiktų įvairove, tačiau dar labiau jį stebindavo Jorės atsakymas – “Ne aš juos sukuriu. Aš tiesiog matau, kas iš tiesų juose slepiasi. Kartais, kai man būna sunku tai suprasti, jie man padeda”. Tėvas, žinoma, negalėdavo to suprasti, tačiau ir nesigilindavo, tegul vaikas taip pateisina savo gabumą, be to, kur matyta, kad medžio gabalas galėtų šnekėti ir dar su žmonėmis...
  Paprasta ir kartu keista. Tačiau tiesa. Ne kartą grįžtant iš laukų Jorė sušukdavo – “Tėti, voverė! ” ir kiek pabėgėjęs, kol tėvas dairydavosi niekur aplink nematydamas jokios voverės, Jorė iš miško atsinešdavo apsamanojusią, storoko medžio šaką. Ir iš tiesų – kitos dienos vakare, ar trečios ryte, Jorės kambaryje, ant stalo, stovėdavo medinė voveraitė, juodomis akutėmis, tarp mažų letenėlių spausdama ąžuolo gilę.
  Kiek paaugus, tėvas atidavė Jorei savo dirbtuvės dalį, po jo mirties Jorei atiteko visa dirbtuvė. Drožinėjimas tapo jo gyvenimu ir kasdienine duona. Per visą savo gyvenimą Jorė pridrožė daugybę visokiausių dalykų – pradedant smulkmeniškomis dovanomis, ūkio reikmenimis, baldais, ornamentais, baigiant didelėmis skulptūromis, Dievų bei žmonių atvaizdais, alkos stulpais ir t. t.
  Beveik niekad nesutikdavai jo kaimelyje, kam jo reikėdavo, visi žinojo kur jį rasti – jo paties dirbtuvėje, sėdintį prie ąžuolinio stalo ir įdėmiai stebint savo naujai pradėtą rankdarbį...

VIII

  Nepaisant to, buvo vienas žmogus galėjęs atitraukti Jorę nuo jo drožinių (bent jau kurį laiką) – auksaplaukė mergina, vardu Gabija. Visoje gyvenvietėje nebuvo vaikiščio abejingo šiam grožiui, taip pat nebuvo beveik nė vienos jaunos merginos, kuri nepavydėtų ir senesnių moterų, kurios neskleistų kvailų paskalų apie “velnišką grožį” ir “raganiškus burtus”. Seniai į tai nieko neatsakydavo, tik šypsodavosi ir ilgesingu žvilgsniu nulydėdavo Gabijos siluetą, išryškėjantį po linine prijuoste, neretai už tai susilaukdami savų moterų priekaištų bei grasinimų.
  Vienąkart, kol Gabija prausėsi, Šiaučius net pirtin įslinko, atseit beržinių rykščių pasiimti – vėliau teisinosi. Visa tai baigėsi vargšo Šiaučiaus rankos lūžiu ir dviejų priekinių dantų netektimi (neminint sugriautos santuokos, kas Šiaučiui, tiesą sakant, jau seniai nerūpėjo, ir Žvaigždžiaus pasmerkimo – “ateis kada ir šito senio eilė” – murmėjo sau panosėje pasišalindamas iš senolių susirinkimo). Taigi Gabijos tėvas mokėjo saugoti savo dukrą ir tai buvo savotiška pamoka visiems drąsuoliams.
  Ąžuolas buvo tvirtai suręstas vyras, kaip ir dera tokiu vardu besivadinančiam. Turėjo nemažą ūkį ir vertėsi žemdirbyste. Sekėsi gana gerai, netgi visai gerai – laukuose plušėdavo samdiniai, derliaus būdavo per akis, net turgui prekiaudavo. Prasigyvenęs ėmė verstis dar ir gyvulininkyste, kas dar labiau juos praturtino.
Ąžuolą lydėjo sėkmė, bet ne veltui. Jis buvo geras ir sąžiningas žmogus. Mylėjo savo artimą ir gerbė nepažįstamą. Pavalgydindavo užklydusius elgetas ir bekeliaujančius pro šalį pasmerktus ligonius, dėl sunkių savo susirgimų iš visur išvytus. Net ir samdiniai prašyte prašydavosi į Ąžuolo ūkį, mat ūkininkas gerai mokėdavo, o ir nesivaikydavo su rykštėmis, kaip dauguma. Jau nekalbant apie kaimo šventes, kada ant iešmo buvo kepami gardžiausi visose apylinkėse paršiukai, Ąžuolo padovanoti šiai ypatingai progai.
  Gabija mylėjo savo tėvą, su juo jautėsi saugi ir laiminga. Dar labiau juos suartino staigi motinos mirtis, kai Gabijai buvo vos dvylika metų.
  Vieną pavasario rytą, visos trys, su močiute, išėjusios bruknių rinkti. Netikėtai prapliupus lietui nebeliko kitos išeities kaip po sena liepa pasislėpti. Tuo tarpu, tiesiai joms virš galvų, trenkęs žaibas ir sunki, žiedų nusvarinta šaka, su baisiu traškesiu prislėgė Gabijos mamą prie žemės. Tarp nuostabiai kvepiančių medžio žiedų, matėsi tiktai Anelės ranka iki alkūnės. Staiga susigniaužę į kumštį, balti, dailūs pirštai, lėtai išsitiesė, paskutinį kartą.
  Ąžuolas verkė visą savaitę, neišeidamas iš savo kambario. Gabija raudojo įsikniaubusi į močiutės prijuostę ir po to įvykio visus du mėnesius nepratarė nė žodžio. Anelę anapilin išlydėjo visas kaimas ir ilgai jos gedėjo, tačiau mirties neišvengsi, visi tai žinojo ir tylėdami vylėsi, kad pomirtinis gyvenimas bus geresnis nei šis.

IX

  Praėjus keliems metams ir gyvenimui toliau tekant, viskas grįžo į senas vėžias – ne veltui sakoma – geriausias žaizdų gydytojas yra laikas, tačiau kad ir kaip besugydytų, randus, deja, palieka visam gyvenimui.
  Gabijai sukako septyniolika, nors pažiūrėjus, galėtum pasakyti, kad jau visų dvidešimt ketverių metų moteriškaite tapo. Aukso spalvos plaukai sklaidėsi vėjyje, o žydros, kaip skaidraus ežero vandenys, akys, žibėjo jaunyste.
  Jorei, tuo tarpu, buvo šešiolika ir vienintelis jo susidomėjimas (vis dar) buvo mediniai drožiniai. Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė. Galima sakyti, kad atsitiktinai, nors aš linkęs manyti, kad ne...