***
Palata:
Prieš penkiolika metų, geriems žmonėms padovanojau angeliuką, Mari. Man amžinybė bėga po amžinybės. Sukuriu nuostabiausius kūrinius, bet negaliu jais džiaugtis. Atėmiau iš Mari tėvus ir gimines, atėmiau draugus. Norėjau, kad ji būtų tik mano. Bet ji maištingas angelėlis. Ėmė ir apsigyveno budistų šventykloje. Štai ką reiškia laisvė. Žmonės ima tikėti žmonėmis. Išblyškusi oda ir nuolatinis mantrų kartojimas. Pasimetęs mano angelėlis, ne ten ieško gyvenimo prasmės. Negaliu jos versti, ji pati turi ateiti, bet negaliu ir leisti nuklysti į priešingą pusę.
Kaip mokytojas, laukiau jos prie kryžkelės, kad vėl nepasiklystų. Ji turėjo sekti mano keliu, bet tik aš nuolat sekiau josios.
***
Pas psichiatrą kabinete:
- Šiandien ryte labai norėjau sniego.
- Ir kaip?
- Ėmė taip stipriai snigti, kad nesimatė net medžio priešais mano palatos langą. Nardžiau baltoje sniego jūroje, o mano kambarys buvo mažytis laivelis.
- Šiandien rytą seselė išnaršė visą ligoninę, bet tavęs nerado. Tu juk nebuvai savo palatoje?
- Buvau, bet palata nebuvo savo vietoje. Juk jau sakiau, kad nardžiau po baltų snaigių jūrą.
- Sesele, jam kaip visada suleiskite raminamųjų ir užrakinkite palatoje.
***
Kažkur Indonezijoje:
- Tfu, kad juos cunamis nuplautų. Bjaurybės...
***
Palatoje:
- Tikrai, tegul plauna. Vieni nebekentės, o kiti išmoks branginti.
***
Pas psichiatrą kabinete:
- Šiandien vienas žmogus manęs prašė sukelti cunamį.
- Ir ką tu atsakei?
- Tegul plauna.
- Aš daug kartų sakiau seselėms neleisti tau žiūrėti televizoriaus.
- Nežiūrėjau, buvau užrakintas savo palatoje.
- Sesele, jam kaip visada. Kada pradėsite manęs klausyti? Kiek kartų sakiau: jokių nuolaidžiavimų pacientams?
――――――――――――――――――――――――――――――――――
***
Sningant raudonais lapais, Mari sėdi po ąžuolu:
Dar tik vakar, atrodo, laikiau motinos ranką, planavome ateitį, o ji ėmė ir išėjo. Tik savaitė praėjo, nuo tos dienos, kai ją pasiėmė žemė, o aš jau nebeprisimenu jos veido.
***
Budistų šventykla:
- Nuo šios akimirkos neturėsi nieko. Būk nuolanki ir mes tau padėsim eiti tavo pasirinktu keliu.
***
Sudegus šventyklai, stovint prie kryžkelės:
- Kai pasaulyje tiek daug kelių, kaip pasirinkti teisingą?
- Eime su manimi. Visi keliai teisingi, visi jie veda į vieną tikslą.
-T ada manasis ves į rytus.
***
Keliaujant į rytus:
Sutikau mokytoją. Jis dalinosi savo išmintimi, užpildė tuštumą, ilgais, beprasmiais vakarais buvo šalia. Bet jaučiau, kad veda tolyn nuo mano gyvenimo prasmės. Palikusi jį prie vienos iš kryžkelių, nuėjau.
***
Užeiga:
- Pavojinga tokiai jaunai ir gražiai panelei keliauti vienai. – Administratorius kreipėsi į Mari.
- Aš neturiu pinigų. Prašau, leiskite man prisiglausti kur nors kamputyje ir praleisti šią naktį.
- Gali pernakvoti mano kambaryje. – Pasiūlė šalia stovėjęs vyriškis. – Aš vis vien visą naktį dirbsiu, taip, kad lova bus laisva.
- Ačiū, būsiu labai dėkinga.
***
Kambarys:
- Kaip aš jums atsidėkosiu už gerumą?
- Man būtų malonu, jei ryte su manimi papusryčiautum.
***
Rytas:
- Vakar taip ir nepaklausiau tavo vardo.
- Mari.
- Aš Danno. Gal jau eime pusryčiauti?
***
Prie stalo:
- Mari, kur tu keliauji?
- Ieškau savo vietos pasaulyje.
- Keliauk su manimi. Aš dabar vykstu į Bankoką, o po to - į Hon Kongą. Kai sutvarkysiu visus reikalus, grįšiu į Japoniją.
- Visada norėjau pamatyti Japoniją. Motina man pasakodavo, kad tai pati gražiausia iš visų jos matytų šalių. Pasakojo apie jos nuostabią gamtą ir žmones. Gal ten rasiu ramybę?
***
Mašinoje:
- Mari, kiek tau metų?
- Beveik šešiolika.
***
Mari žiūrėdavo į nuostabius, juodus Danno plaukus, krentančius ant akių, kai jis palinkdavo prie stalo ką nors rašyti; stebėdavo pro langą, kaip jis išbėgdavo į lauką pasportuoti ir susiradęs pavėsį atlikdavo pratimus; žavėdavosi jo malonia šypsena, kai jis susitikęs su žmonėmis jiems nuolankiai lankstydavosi. Ji jautė, kad kažkas gražaus ir gero yra tame žmoguje. Ir taip pro akis bėgo miestai, o Mari jų tarsi nematydavo: jai buvo tik Danno.
***
Viešbučio kambaryje:
- Mari, ar galiu tave pabučiuoti?
- Gali...
***
Rytas Šalia Danno:
- Mari, mums reikia keltis.
- Ar gali pamylėti mane dar kartą?
Danno pasislenka prie Mari ir vėl visu savo nuogumu glaudžiasi prie jos, liečia, glamonėja, skverbiasi...
***
Atplaukus į Japoniją, uoste:
- Mari, tai - mano šeima. – Danno rodo nuotrauką.
Iš nuotraukos žvelgia laiminga šeima: du išsišiepę vaikučiai ir Danno su moterimi.
- Ačiū, už visas nuostabias akimirkas. – Mari uždaro automobilio dureles ir nueina.
- Tik gaila, kad jos visada baigiasi. - Šnabžda Mari, gavusi dar vieną pamoką neprisirišti.
***
Kažkur Japonijoje:
- Mokytojau, nebesitikėjau jus dar kada nors sutikti.
- Mari, aš žinau tavo kelią. Tu žengi ne ten. Leisk padėsiu. Tavo vieta Prancūzijoje. Ne šiaip sau žmonės gimsta tam tikroje šalyje, o tam, kad praleistų ten visą savo gyvenimą. Taip nulemta, Mari.
- Ar palydėsi mane atgal?
- Eime, Mari. Eime.
***
Prancūzijoje. Beprotnamyje:
- Mari, aš esu Dievas.
- Mokytojau, tu sergi, tu beprotnamyje.
- Ir Dievas moka mylėti, Mari.
- Tai kodėl tu čia, jei esi Dievas?
- Mari, nes aš TIK Dievas. Galiu pakeisti pasaulį, bet negaliu pakeisti savęs, negaliu pakeisti žmonių. Aš juos sukuriu, bet negaliu pakeisti to, kuo jie tampa.