(Ne visiškai) kruvinos Bulviaus Velykos

Dundulių kaimo gale riogsojo troba užkaltais langais. Troboje tūnojo palubė. Tai nebuvo ypatingai prasta palubė, tačiau, kaip ir visos eilinės palubės, gėdijosi savo  kilmės, ypač tada, kai byrantis tinkas atidengdavo nuogas palubiškas grožybes supuvusioms pušinėms grindims. Jau šešiasdešimt šešti metai čia gyveno vaiduoklis Bulvius. Bulvius nebuvo labai įdomus vaiduoklis, be to, buvo nematomas, todėl dažnai turėdavo problemų su merginomis. Tiesą sakant, Bulvius vis dar buvo nekaltas, tačiau tai laikė kaip didžiausią paslaptį ir išvis nemėgdavo kalbėti šia tema. Bulvius sielojosi dėl savo gėdingos nekaltybės ir naktimis eidavo iš namų, norėdamas išgąsdinti ir taip iš namų išvilioti kokią žavią melžėją. Tačiau Bulvius turėjo tik dvi balso stygas vietoj trijų, todėl į jo bandymus melžėjos žiūrėjo skeptiškai. „Ir vėl Pociūnų Pruncei morčius“, – skųsdavosi pabudę Dundulių kaimo gyventojai. Prieš kiekvienas Velykas Bulvius  atgydavo, pasipuošdavo šventine nuotaika, pasiimdavo didžiulį virtuvinį peilį ir eidavo į gūdžią Uliūnų girią kiškių kiaušinių. Bulvius gerai žinojo, kur slepiasi Kiškiai. Dėl nesuprantamų priežasčių užsidėjęs popierinę kiškio kaukę, jis mojavo savo peiliu, ieškodamas kiaušinių (ir, žinoma, pačių kiškių). Kiškiai į Bulvių žiūrėjo skeptiškai, visai suprantamai palaikydami jį sutrikusios psichikos giminaičiu. Tada Bulvius suriaumojo:
- Aš ne kiškis!
Išgirdę kraupinančią žinią, kiškiai sustingo it stabo ištikti ir paklaikusiomis akimis iškėlę visas keturias letenas bei tirtėdami iš baimės stebėjo Bulvių. O šis išsitraukė savo vaiduoklio identifikavimo kortelę ir staugė:
- Aš esu Bulvius! Aš atėjau jūsų kiaušinių!
Perskaitę identifikavimo kortelėje surašytus duomenis ir palyginę nuotrauką su originalu, kiškiai padarė išvadą, kad tai išties ne apsimetėlis, o tikrų tikriausias Bulvius. Suprantama, ši žinia juos pribloškė ir kiškiai, nežinodami ką toliau daryti, nualpo. Mojuodamas virtuviniu peiliu, Bulvius grėsmingai artėjo prie kiškių kiaušinių ir iššiepęs purvinus dantis pradėjo savo kruviną darbą. Ir staiga Bulviaus akyse pasirodė siaubas: kiškiai buvo be kiaušinių. „Tai kastruoti kiškiai“,- šnibždėjo Bulviaus vidinis balsas, tačiau  ši mintis nenuramino sutrikusio vaiduoklio. Bulvius staiga pajuto keistą jausmą. Nedrąsiai graibydamas tarpukojį, Bulvius suprato: Jo kiaušinių nebėra. Panikos ištiktas Bulvius blaškėsi miško tankynėj, savo vaiduoklišku protu nepajėgdamas suprasti, kur dingo jo kiaušiniai. Staiga pasigirdo kurtinantis ratų bildesys, ir už keleto metrų pasirodė dardantis vežimas, pilnas kiaušinių. Pačioj kiaušinių kalno viršūnėje savo klaikia bedante šypsena šypsojosi Velykų Bobutė.
- Ach tu, sena ragana! – suspigo Bulvius ,- Atiduok mano kiaušinius!
Bobutė pažvelgė į Bulvių savo piktomis raganos akimis ir kretančiu balsu sušvokštė:
- O ką pasakys vaikūūūčiai?
Bulvius sutriko ir suprato, kad piktuoju nieko nepasieks. Nutaisęs geidulingą minią, Bulvius mirktelėjo akį Velykų Bobutei, o ši savo ruožtu nusimetė drapanas ir užsikabino ant Bulviaus kaklo. Bulviaus aistra drebino Velykų Bobutės vežimą, kiaušiniais (ir ne tik) apipildama vėsią Uliūnų girios žemę. Sutrikusi ir keistu vaizdu pasibaisėjusi Bobutės vaškinė kumelaitė nusprendė, kad jai geriau būtų prasmegti skradžiai žemę, ką ir padarė, nusitempdama visą kiaušinių vežimą su Velykų Bobute į tamsiojo pragaro gelmes. Visiško atsitiktinumo dėka, Bulvius sugebėjo išsigelbėti. Supratęs, kad kiaušiniai prarasti amžiams, susiparinęs ir nusiminęs Bulvius atsisėdo ant kelmo. Ir staiga praregėjęs  Bulvius tarė sau:
- Bulviau! Tu juk praradai nekaltybę!
Laimingas Bulvius pagaliau suprato, koks buvo jo gyvenimo tikslas. Tačiau staiga suvokęs, kad jo gyvenimo meilė amžiams palaidota pragaro liepsnose, Bulvius pasiryžo neįtikėtinam žygiui. Kaip tikras Romeo, Bulvius žengė į pragaro karalystę pas pusbrolį Pinčiuką, vedė mylimą Velykų Bobutę ir gyveno ilgai ir laimingai, kol juos išskyrė žiauri Bobutės neištikimybė Pinčiukui, bet tai jau kita istorija...