***

I

vyriškas švarkas
neprimena ateities
(bet aš dūsauju
tik dėl tolimos praeities)

taip ir nepamačiau
kaip bėgi link jūros
šokinėji bangose
(visi džiaugsmo aspektai
ir įspūdžiai pavedė
mane atstovauti juos
minčių terpėj)
pajūris
tarsi palaimos vaizdų galerija
tarsi negimusių įvykių saugykla


II

vakarais
žuvėdrų akyse atsispindi
romantika ieškančio
braidančio klajojančio
ir randančio
sezoninė romantika
nuotaika
sezoninis gatvelių gyvenimas
daug muzikos klegesio
(kuo nepanašu į šventę?)

užmigę kopose
nelaukia paaiškinančios šviesos
žaibas tebūna akimirksniui
įjungta dangaus elektra

tikros elektros šviesoje
žvilgsnis klaidžioja daiktais
(įkvėpimo pasiilgimas)
įkyrus jo prisilietimas
prie daiktų vaizdo
parodo kad dabar sodriau


III

jaunas vyras sėdi
ant plastikinės kėdės
laiko rankose gėlių likučius...
kam čia gailestis
kam čia nuostaba
belieka pirkt kitas gėles
ir vėlei laukti jų baigties – – –


IV

įdomu stebėt
ar paslaptims visokioms
parodyta pakankamai
išdidžios pagarbos
kažkas nušvinta
kai žinai
jog pasipiktinta jomis nebuvo

paslaptys ir autentiškumas
stebi pagyvėjusį judėjimą gatvėj
net praeiviai dvelkia vasara
(kupini pilnatvės
saugumą teigiantys
bei teikiantys
labiau juk būna mylimi)


V

be dešimt dvylika
(tikriausiai nemiegi)
aušra nebus
per ankstyva
ir netikėta

kažkas gi jūroj neramioj
tikriausiai pasikeis
kuomet išlįsiu aš
pro angą telepatinę
ir uždainuosiu taip
dramatiškai
santūriai
Mamontovo žodžiais:
„baigsis audra
ir nušvis
tavo veidas“
– – – – – – – –
tiktai tavęs
garsai šie nesuras

2006-04