Rankdarbiai (IV-VI)

IV

  Tą rytą Žvaigždžius stovėjo trobelės prieangyje, pasirėmęs į beržinius turėklus ir stebėjo vandenį. Iš apačios tingiai kilo balto rūko šuorai, besivyniodami aplink stipriai suręstus beržinius rąstus belaikančius Žvaigždžiaus trobelę.
  Šiąnakt jį aplankė keistas sapnas, tarsi vizija ir Žvaigždžių tai neramino.

V

  Tamsu. Visur aplink juoduoja naktis. Kažkur tolumoje matosi daug geltonų taškelių – liepsnos. Žvaigždžius stovi ant upės kranto, jaučia didžiulį nerimą, bet nežino kas tai, nei ką tai reiškia.
  Apsidairo – nė gyvos dvasios. Nesigirdi nei šunų skalijimo, nei žmonių balsų, nors iš tolumos sklinda kažkokio šurmulio nuotrupos.
Žvaigždžius patraukia takeliu link kaimo. Prasiskynęs kelią pro tankiai želiančius meldus pakrantėje pagaliau išeina į proskyną. Aplinkui plyti pelkėtas, jau beveik užaugęs prūdas, per kurio vidurį veda siauras smėlėtas takelis.
  Pakilęs ant nedidelio kauburio Žvaigždžius staiga sustoja. Kažkur dešinėje pasigirsta sparnų plasnojimas ir virš pat galvos pralekia juodas kranklys vangiai kranktelėjęs.
  Toje pačioje pusėje, sukrauto šieno kupetoje Žvaigždžius mato įsmeigtą ragotinę. Ant kairiojo smaigalio buvo pamauta arklio kaukolė, tuščiomis savo akiduobėmis stebinti nakties tamsą.
  „Negeras ženklas“ – mąsto Žvaigždžius ir besiramstydamas ąžuoline savo lazda, greitu žingsniu eina link kaimo. Rūpestis užvaldo jo sąmonę, o nerimas sielą.
  Trobos užsklęstomis langinėmis, nė vienos švieselės, nė vieno žmogaus. Žvaigždžius žingsniuoja toliau pro apmirusį kaimą.
Pagaliau, už dar kelių trobų, jis prieina tvorą, skiriančią kaimą nuo miško ir už jos mato nedidelius, dirbtinai sukrautus, smėlio kauburius – vienas mažesnis, kitas didesnis, trečias, ketvirtas... Apačioje sumestos šviesių plaukų sruogos, šiek tiek aukščiau gyvulių ragų nuolaužos, ant kai kurių netgi įtvirtintos kaukolės (kai kurios iš jų galėtų būti žmogiškos – mąsto), sunku įžiūrėti – keli, žemėn įsmeigti deglai, teapšviečia nedidelius žemės lopinėlius.
  Kažkieno ranka paliečia dešinį petį – Žvaigždžius krūptelėjęs atsisuka ir žaibiškai atsitraukia per kelis žingsnius. Jis mato išblyškusią, visiškai nuogą moterį su sutaršytais purvinais plaukais. Visas jos kūnas nusėtas žaizdomis bei įbrėžimais, o akiduobėse paklaikusiai jį stebi balti akių obuoliai. Prasiskyrusios pamėlusios lūpos, tarsi besišypsodamos šnabžda. – Šventė... Didelė šventė... Atėjai, nes žinojai, kad esi kviestas... Nes visada esi kviestas... – Tamsą perskrodžia tylus moters juokas ir ji lėtai pakelia dešinę ranką, tarsi siekdama Žvaigždžiaus skruosto. Tačiau Žvaigždžius nelaukia, apsisukęs, dideliais žingsniais, bėgte pasileidžia takeliu atgal, nesidairydamas. Ąžuolinė lazda bumpsi į žemę ir netikėtai įsmigusi į tarp medžio šaknų besižiojančią duobę, su skambiu traškesiu lūžta perpus. Žvaigždžius suklumpa. Atsigręžia – tamsa, nakties tyloje girdi tik savo paties alsavimą. Kažkur iš toli pasigirsta šnabždesys, išblyškusios moters balsas, tarsi dainuojant lopšinę – Šventė... Didelė šventė... Atėjai, nes žinojai... Nes visada ateini...

VI

  Už nugaros girgžtelėjo durys ir pro jas, nešinas nedideliu padėklu, išsliūkino kaukas.
  Tai buvo nedidelė, ganėtinai plaukuota, namų būtybė, mažutėmis, mėlynomis akimis. Kaukas taip pat buvo vadinamas aitvaru, dėl savo sugebėjimo skraidyti. Sakoma, kad žmogus prisijaukinęs kauką tapdavo turtingas, mat pastarasis vogdavęs iš kaimynų ir nešdavęs įvairiausius naudingus ir brangius daiktus savo šeimininkui. Nepaisant to, kauką prisijaukinti būdavo sunku. Pirma, turėdavai jį sugauti, antra, ilgą laiką turėdavai laikyti jį uždarytą ir gerai maitinti, kol pagaliau jis tau paklusdavo. Nes jei negerai maitindavai, išleidęs kauką, taip jį ir bematydavai, jei dar tavęs paties neapvogdavo kerštaudamas.
  Bet Žvaigždžiaus atveju viskas buvo kitaip. Senai jau, kaip kaukas pas jį gyveno, o viskas prasidėjo nuo to, kaip vieną kartą Žvaigždžius išgelbėjo jį iš įpykusių kaimiečių rankų. Vargšą būtybę jau ruošėsi lazdomis užplakti už visas tas vagystes, tačiau Žvaigždžiui pagailo kauko. Be to, tikėjo galįs jį perauklėti ir sau pagalbininką troboje turėti. Nuo tada kaukas pas jį ir gyvena, atlikdamas smulkius pagalbininko darbus, tokius kaip žolių perrinkimas, maišymas ir bendros tvarkos palaikymas. Taip pat kaukas kartais būdavo vienu iš Žvaigždžiaus „stebuklų“, nes skrisdamas jis atrodydavo tarsi šviesulys, šviesos aitvaras, nustebindamas jau netik vaikus, bet ir suaugusiuosius ir sukeldamas nemažą šurmulį.
  Ant padėklo stovėjo medinis puodukas su čiobrelių užpilu, dvi duonos riekės ir geltonas obuolys. Kaukas pastatė jį ant medinio suolo, stovinčio prie pat sienos ir apsisukęs patraukė durų link.
  Pakėlęs medinį puodelį, Žvaigždžius gurkštelėjo čiobrelių užpilo ir prisimerkęs nužvelgė kauką. Pastarasis klausiamai pakėlė savo mėlynas akis.
  - Ačiū. – Paėmęs nuo padėklo nunokusį obuolį Žvaigždžius mestelėjo jį kaukui. Tas sugriebęs jį dviem rankom, patenkintas bei kažką murmėdamas pradingo trobos viduje.
  Kaukas buvo paklusnus Žvaigždžiui ir nebevagiliaudavo. Pakankamai pasisotindavo namuose ir gyveno patenkintas. Be to, buvo dėkingas Žvaigždžiui už išgelbėtą gyvybę ir jautėsi skolingas.
  Krivis pastatė medinį puoduką ant padėklo ir įsižiūrėjo į krantą. Aušo dar vienas rudens rytas, atrodo, toks pats, kaip ir visi kiti. Nors ir nelijo, tačiau danguje ratus suko sunkūs lietaus debesys ir bet kurią akimirką galėjo prapliupti lietus.
  - Šventė... – Atsiduso Žvaigždžius ir susimąstęs panarino galvą, stebėdamas kaip pro šalį tingiai tekėjo drumzlinas upės vanduo.