Kaip nupiešti šerniuką?

Pasakaitė

      Kur  jums labiau patiktų gyventi  - mieste ar kaime? Dailininkei Viktorijai ir jos dukrytei Urtei labiau patinka kaimas. Kai Viktorijai močiutė  paliko savo namelį prie miško, mama ir dukra  ten gyvendavo net tik vasarą. Kai be galo pasiilgdavo sodo, miško, upelio ir paukščių, jos čia atvažiuodavo ir žiemą. Urtės tėvelis dirbo mieste, todėl atvažiuoti į kaimą galėjo tik per atostogas.
    Ne tik Viktorija, bet ir jos dukrytė labai mėgo piešti. Bet abi dailininkės tai darė visiškai skirtingai. Viktorija piešiamą daiktą būtinai turėjo matyti prieš akis, kitaip jai nieko neišeidavo. O Urtei atvirkščiai - geriausiai sekdavosi piešti tai, ką susikurdavo savo fantazijose ar matydavo sapnuose. Kai vakarais jos  žiūrėdavo į žvaigždėtą dangų, Urtė papasakodavo mamai apie Paukščių Tako gyventojus, paskui juos kuo tiksliausiai nupiešdavo.

        Abi dailininkės labai mėgo stebėti paukščius. Žinoma, ir piešti. Šiame puikiame gamtos kampelyje Viktorija ir Urtė susipažino su daugybe paukštelių, kurių anksčiau net vardų nežinojo: tai medšarkė, dančiasnapis, žalvarnis, kurio plunksnos švyti žaliai.
        Žiemą prie jų namelio glaudėsi zylės, bukučiai, kėkštai. Sparnuočiai sutūpdavo į putino arba karklavijo krūmus. Jiems labai patiko pozuoti dailininkėms ir lesti raudonas uogeles.
        Po  juodalksnio šaknimis, žėrinčiomis ledo kristalais, ciksėjo maži paukšteliai riestomis uodegytėmis - karetaitės. 
      Viktorija nupiešė visų šių paukščiukų portretus – kiekvieną plunksnelę atskirai. Paveikslėliai buvo sudėti į Paukščių atlasą.       

        Pavasarį saulė nusileisdavo žemėn ir pavirsdavo purienų ir pienių šviesa. Abi dailininkės piešdavo pievoje ir miške - iki pat vėlyvo rudens.  Namelio sienos buvo papuoštos ne tik paukščių, bet ir kiškių, ežiukų, stirnų, drugelių portretais.         
      Darželyje prie namelio Viktorija su Urte augino gėles. Anksti pavasarį pirmosios iš po sniego baltas galveles iškišdavo snieguolės, paskui tulpės ir hiacintai, paskui našlaitės ir bijūnai. Vasarą darželis kvepėjo daugybe įvairiaspalvių žiedų. Visų puikiausios buvo gražuolės rožės.
      Kiekvieną naujai išsiskleidusį žiedą dailininkės palaistydavo, apglostydavo, pakalbindavo, o paskui Viktorija atsinešdavo molbertą ir sėsdavo jo piešti.


        Kartą, vaikščiodamos po mišką, Viktorija su Urte pamatė būrelį rubuilių šerniukų. Jie buvo išėję pasivaikščioti su savo mama. Mažyliai buvo tokie gražučiai, tokie meilučiai,  kad prašyte prašėsi nupiešiami.
- Kaip norėčiau šituos šerniukus nupiešti į pasakų knygutę, kad visi vaikai juos pamatytų, - svajojo Viktorija.
Bet šerniukų tik kojelės sumirgėjo. Išsigandę jie tučtuojau pasislėpė miško tankmėje. Ir nupiešk juos, kad gudri...
- Gal šerniukus pakvieskime į svečius pažiūrėti mūsų darželio? Kol jie grožėsis gėlėmis, juos nupieši, – pasakė mamai Urtė.

      Kitą dieną Viktorija su Urte nukeliavo į mišką, norėdamos pakviesti šerniukus į svečius. Vos jas pamatę, šie vėl nurūko tolyn. Jos spėjo pamatyti tik riestas kaip klaustukai uodegėles. 
- Nebijokite, mes  norime pakviesti jus į svečius! - Urtė vijosi šerniukus, kol užduso.
        Išgirdusi žodį „į svečius“, šerniukų mama Adelė sukluso. Ji labai mėgo vaikščioti į svečius. Naktį,  kai žmonės miega, aplankydavo visas šalia miško stovinčias sodybas. Kodėl naktį, paklausite? Adelė bijojo žmonių, nes jie turi ilgas ugnimi spjaudančias lazdas. Šernė nebijojo tik vaikų, nes jie linksmi ir kvepia bulvių traškučiais. Todėl ji nusprendė  pasikalbėti su Urte.

      Iš pradžių jos susipažino, o paskui Urtė pakvietė Adelę su vaikais sekmadienį ateiti į svečius - tik ne naktį, o dieną. Mergaitė nuramino šernę, kad jų namuose tikrai  nebus žmonių su ugninėmis lazdomis. Adelė mielai sutiko.
      Kad šerniukai jaustųsi drąsiau, Urtė pasikvietė ir kaimynų vaikus: Gediminą, Joną ir Radvilę.
      Ir ką gi, sekmadienį namelyje prie upelio apsilankė gausybė svečių. Mama Adelė atsivedė devynis šerniukus.
      Urtė su draugais nusprendė, kad šerniukai labai panašūs į paršiukus, tik gražiau nuspalvinti  - dryžiais per nugarą.
      Šerniukai buvo labai smalsūs - visur šniukštinėjo, norėjo visko paragauti. Pirmiausia Urtė nuvedė juos į darželį.
  -  Jiems gražiausios gėlės tos, kurios skaniausios, - paaiškino Urtei šerniukų mama.
  - Prašom, grožėkitės, - mandagiai siūlė Urtė, - tuo tarpu mano mama jus nupieš.
      Šerniukai patenkinti čiaumojo gėlių žiedus, bet paragavę rožės, visi kvykdami  spruko iš darželio. Viktorija tespėjo nupiešti tik vieną šerniuką.
      Pradėjo piešti ir kitą, kuris bandė kišti savo apvalią noselę į dažus, bet šie pasirodė visai negražūs. Šerniukas spruko tolyn.
- Nesiseka jų nupiešti... - apgailestavo Viktorija.

      Urtė pavėsinėje svečiams padengė stalą. Ten buvo saldainiai, riešutai, traškučiai ir gardūs pyragėliai su braškėmis ir grietinėle. Tačiau šerniukų niekur nebuvo matyti. Vaikai puolė jų ieškoti.
- Kad tik nebūtų įkritę į kūdrą? - gąsčiojosi šernė.
    Bet mažų kanopėlių pėdsakai vedė į lauką, kur žaliavo daržovių lysvės. Devynetas taip uoliai arė bulvių lauką, kad buvo gražu žiūrėti.
- Pagaliau! Koks geras rakursas. Bėgu atsinešti molbertą! - nudžiugo Viktorija.
      Taip ir padarė. Dabar dailininkė galėjo žiūrėti į šerniukus iš labai arti ir juos neskubėdama piešti. Mažyliai puikiai pozavo. Bulvės buvo tokios gražios, kad čiaumojo pamiršę viską pasaulyje.
- Na, šiemet jums nebereiks vargintis su bulviakasiu, - tarė šernė Adelė.     
Prisivaišinę bulvėmis, šerniukai visai nenorėjo nei saldainių, nei pyragėlių, netgi bulvių traškučių. Bet nei Urtė, nei vaikai dėl to ant jų visai nepyko.
      O paveikslėliai su šerniukais išėjo labai gražūs.