Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







***
Matau save ant jūros kranto, sėdinčią šalia vyro: nuostabaus vyro. Matau savo ašaras krante, kur buvau tokia laiminga, matau jūrą: begalinę, paliekančią tuštumą širdyje.
- Aš turiu paslaptį. Noriu, kad mano pelenai būtų čia išpilti. Čia, šioje jūroje ir šiame krante.

***
Tai buvo mano paskutinė diena. Manęs jau laukė supakuoti lagaminai ir bilietas į Aliaską. Paskutinę naktį mes praleidome prie jūros, o tada nieko nesakiusi, neatsisveikinusi aš tiesiog dingau. Nenorėjau galvoti, nenorėjau žinoti, kas bus po to, bet Aliaska buvo mano svajonių išsipildymas. Net jei laikytumėme ją neprasminga, paklauskime: o ar prasminga šeima? Ar prasminga auginti vaikus ir tvarkyti butą? Ar prasminga pirkti mašinas ir kitus brangius daiktus? Ar prasminga visą gyvenima mėginti būti kažkuo, kai esi niekuo? Norėjau laukinio ir aistringo gyvenimo.

***
Praėjo daugybė metų, o aš vėl grįžau į Lietuvą. Ką daro vyras, kurį prieš dešimt metų palikau čia, ant jūros kranto? Ar buvo verta? Ir ką aš sukūriau, viską sugriaudama?

***
Duris man atidaro paprasta, neišvaizdi moteriškė.
- Ar galiu pamatyti Dovydą?
- Jo nėra namuose. – Išrėžė ji pasipiktinusi.
- Prašau, aš Jo nemačiau dešimt metų ir vėl išvažiuoju, tik šį kartą visam gyvenimui.
- Užeikite. Mano vyras neužilgo grįš iš darbo.
Ji pavaišino mane arbata. Maži, gražūs vaikučiai bėgiojo po kambarius. Padovanojau jiems drožinėtą kedro dėžutę su įvairiausiais skanumynais.
- Jūsų labai graži šeima.
Moteris apsimetė lyg nebūtų išgirdusi mano pastebėjimo ir tuoj pat, pati uždavė klausimą:
- Dovydas pasakojo, kad jūs tiesiog dingote.
- Lagaminai jau senai buvo sukrauti, o bilietai nupirkti. Paskutinį rytą, kai mes buvome prie jūros, aš tyliai atsikėliau ir išvažiavau. Supratau, kad mano gyvenime Jam nėra vietos ir ištiesų niekada nebuvo. Nenorėjau aiškintis, pyktis, tartis. Tiesiog... Nenorėjau būti viena visus tuos metus iki išvažiavimo, o Jis buvo tas nuostabus vyras, kuris visą laiką buvo šalia ir aš Jį už tai mylėjau.
- Vadinasi, jūs jau seniai žinojote, kad išvažiuosite?
- Taip, dar prieš susipažindama su Dovydu, aš jau žinojau, kad Jį paliksiu, kad išvažiuosiu. Manęs Aliaskoje jau laukė ir nuvykusi ten aš supratau, kad to ir ieškojau ir kad praleisiu ten daug laiko. Užsirašiau tik kelius vardus ir pavardes, kad mano laikui ten pasibaigus, galėčiau prisiminti, ką palikau ir ką ištrins laikas. O kaip jūs susipažinote su Dovydu?
- Darbe. Jis įsidarbino agentūroje, kur aš jau dirbau kelis metus. Buvo labai tylus ir užsidaręs. Jame mačiau tiek skausmo... Ir mane tai traukė. Jis atrodė toks mielas, paprastas ir man norėjosi jam padėti. Jis buvo sugniuždytas. Žiūrėjo į mane pilnomis nepasitikėjimo akimis. Dažnai net nesuprasdavau ar Jis vyras, kurį myliu, ar tik išssigandęs žvėriūkštis, kurį noriu prisijaukinti.
- Ir kuris Jis buvo?
- Abu. Prisijaukinau Jį it laukinį žvėriūkštį ir Jis tapo mano vyru, vyru – kurį myliu.
Pasigirdo rakinamos spynos garsas. Moteris nuėjo pasitikti. Girdėjau malonų balsą, rūbų šiurenimą, bučinį, pastatomus batus, mažyčių švelnučių balselių čiulbėjimą: „Tėveli, tėveli...„
- Brangusis, pas mus yra svečių. – Nedrąsiai tarė moteris.
Dovydas pažvelgė į virtuvės vidų. Akimirką sudvejojo, o tada atsisėdo priešais mane už stalo. Iš lūpų pasigirdo gilus atodūsis: išsekęs, tartum ilgus metus laikytas viduje ir pagaliau išsilaisvinęs. Tyla. Akys mėgino atpažinti tai, ko nebepažinojo.
- Brangusis, gal ir tau padaryti arbatos? – Nedrąsiai, lyg prasikaltusi teiravosi moteris.
- Taip, padaryk. – Išsprūdo nervingi Dovydo žodžiai.
- Jūratė pasakojo, kad dešimt metų gyveno Aliaskoje, o dabar sugrįžo ir norėjo tave pamatyti, sužinoti kaip gyveni.
- Dovydai, atleisk, kad įskaudinau. – Tyliai išlemenau.
Bet Jis tylėjo.
- Turi gražią šeimą. Tau labai pasisekė.
Dovydas pasisuko į žmoną:
- Norėčiau pasikalbėti dviese su Jūrate.
- Suprantama... – Mėgino pasakyti supratingu tonu moteris, tačiau jos balse nuskambėjo viskas: pasipiktinimas, nepasitikėjimas, baimė. Bet ji pasiėmė vaikus už rankučių ir išėjo.
- Aš vėl išvykstu. Po kelių savaičių.
- Kodėl palikai neperspėjusi? Būčiau važiavęs nors ir į pasaulio kraštą. Leisk šį kartą vykti su tavimi. Pamėginkim pradėti viską iš naujo.
- Aš jau kita, o tu turi nuostabią šeimą. Neverta vėl visko griauti. Gyvenimas - ne žaisliukas.
- Tavo rankose viskas virsta žaislais.
- Aš negaliu.
- Išeik... – Tas žodis Jo lūpose nuskambėjo taip ramiai, bet tvirtai.
Ir aš išėjau. Ėjau gatvėmis nebepanšiomis į tas, kuriomis vaikščiojau, nors jos vis dar buvo tos pačios.

***
Kai išeini, nebegali grįžti. Vėl ir vėl mokausi tą pačią pamoką iš naujo. Aš išeinu ir grįžtu tik tam, kad vėl išeičiau. Ir vėl einu. Gailėjausi? Ne... Nes kelias tam ir skirtas, kad juo eitum, o ne užsnūstum kur nors pakelėje, palaimingame šeimos guolyje. Nes jei neisi, niekada nenueisi, o jei grįši visi nueiti keliai nebeturės prasmės.

***
Viešbutis. Skambutis į duris. Pro pravertų durų plyšelį mačiau stovintį Dovydą.
- Aš tavęs pasiilgau. – Kalbėjo Jis.
- Užeik.
Durys užsidaro, o svetimos rankos ieško mano veido, lūpų, akių. Jo delnas slysta manuoju, o Jo kūnas spaudžia mane prie sienos. Lūpomis liečia kaktą, akių vokus, nosies galiuką, paliečia lūpas. Spaudžia savo lūpas per drabužius prie mano krūtinės.
„Jei grįši, visi nueiti keliai nebeturės prasmės“. Dešim metų... Jie turi prasmę. Dovydas glaudžia savo galvą man prie pilvo, o rankos slysta kojomis į viršų, po sijonu. Suėmusi Jo pečius, atstumiu. Akyse suspindi laukinio žvėries žvilgsnis. Metasi prie manęs, šiurkščios, nervingos rankos suspaudžia mane savo glėbyje.
Stumteliu ir trenkusi Jam keliu į pilvą, liepiu išeiti. Paskutinį kartą metęs žvėries žvilgsnį, išeina. O manęs laukia Indija, dar daug metų, dar viena svajonė, tikslas ir prasmė, todėl ir einu tolyn savo keliu.
2006-04-11 04:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-11 19:15
Si bilė Sibire
Čia yra kažkas daugiau, tik nemokėta išreikšti iki galo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-11 18:34
ir kiti
lyrika
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-11 05:10
Cezaras
Gerai, o kaip tuomet stai toks ejimas,- "Ko ieskai keliauninke? Juk viska jau nesies ir nieko naujo nesurades, prarandi kas zingsni..."...;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą