Rankdarbiai (III skyriai)

Pirma dalis

I

Nors ir žiema ne už kalnų, tačiau tokių liūčių jau senai niekas nebuvo regėjęs – gal ir ne į gerą...
Šunys, sulindę po arklių vežimais, savo liūdnomis akimis stebi pavienius praeivius, laiks nuo laiko nusipurtydami purviną kailį, tikėdamiesi greito orų atšilimo bei prasidėsiančių mugių – dažnas kuris geraširdis nusviesdavo kokį niekelį, tačiau neretas ir apdovanodavo geru spyriu – toks jau tas “šuniškas gyvenimas” kaip žmonės šneka...
Nors Jonas visada teigdavo, jog “žmogiškas ir šuniškas gyvenimai yra vienodi”. Taip ir šiandien. Po to rankove nusišluostė nuo tabako pageltusius ūsus bei dar po kelių taurelių atsidūręs gatvėje ėmė keikti užeigos šeimininką ir visus kitus į akiratį papuolusius. Pagaliau atsistojęs, negrabiu stambios rankos mostu, apsivalė purvu aptaškytą apsiaustą ir, paskutinį syk pagrūmojęs smuklės durims ir aprasojusiam langeliui, pasuko namų link.
Akimis jį nulydėjo juodas, kaip smala, nuo šalčio susigūžęs kranklys, tupintis ant verkiančio gluosnio šakos. Lyjant lietui atrodė, jog medis išties verkia - didelės skausmo ašaros ritosi plonytėmis jo šakelėmis bei kapsėjo į pirmųjų speigų sušaldytą žemę. Be jokio atsako... Vanduo tiesiog kaupėsi balose bei klampsino kelius, o žemė tylėjo.
Dar po kelių žingsnių dešinė koja nikstelėjo vandens paslėptoje duobelėje ir Jonas, net nespėjęs susigriebti, visu kūnu išsitiesė purve. – Kad tave kur! – nugriaudėjo nakties tyloje ir ėmė palengva keltis.
- Ar nesakiau? Pasižiūrėk į save, girtuokli! Taip niekad žmonos nesusirasi ir visą paveldėjimą vėjais paleisi! – ausyse nuskambėjo motinos žodžiai.
Jonas apsidairė, tai, deja, ne pirmas kartas kai jį aplanko jo velionė motina ir visad su savo priekaištais. Ne kartą jau suabejojo ar nebus tai jo paties sąmonės padarinys (tiksliau – nepaliaujamo gėrimo), tačiau ilgai apie tai galvojant jam įskausdavo galvą ir kūnas vėl imdavo prašyti “sekančios”.
Nepaisant to, jo motina klydo. Jonas vedė, žmona pagimdė jam net dvi dukteris (nevisai džiugi žinia Jonui), tačiau kas iš to... Šeimyninis gyvenimas jau senai baigėsi. Žmona po skaromis slėpė mėlynes, dukros vengdavo girto tėvo priekabių, net ir nususėlis kiemsargis, (ir koks jo vardas?) vos išgirdęs šeimininką grįžtant, pabrukdavęs uodegą lysdavo būdon. Ir ką padarysi. Keli malonumai Jono gyvenime – keli draugai smuklėje, su kuriais retkarčiais ir pamedžiodavo, kelis kart per savaitę apsilankydavo pas “savo brangutę” (ir kas gi galėjo atsilaikyti tam žavesiui) ir kelios taurelės per dieną, virsdavusios dar keliom, dar keliom, kol pagaliau, kaip ir šiandien, atsidurdavo gatvėje.
Ir kas galėtų paprieštarauti Jonui – toks jau tas šuniškas jo gyvenimas ir buvo.

II

Paspyręs girgždančius medinius vartus Jonas įslinko į kiemą. Tamsu, nors į akį durk. Apgraibomis nuslinko iki durų ir atidaręs duris įžengė į trobą. Duonos kvapas. “Gerai, kad nors ant duonos užtenka” guosdavo save kartais. Seniai jau (kaip velionė motina ir sakė) visas palikimas iššvaistytas, nors geri laikai buvo, oi geri! Bet dabar visa tai kas liko šiam vakarui – duonos riekė ant dryžuotos lininės staltiesės ir ąsotis su pienu.
- Pienas... - atsiduso. – Kas žino, kiek dar ta karvė laikys, sena kaip ir viskas aplink. – Atsikando duonos - kieta, kaip akmuo.
Pro aprasojusį virtuvės langą matėsi sodas su dviem obelimis. Tarp belapių šakų kabojo baltas kaip pienas mėnulis – pilnatis, kažkur sustūgo šuo. Ilgai bežiūrint į tą apvalą apskritimą, jame ėmė ryškėti pilkšvas tėvo veidas.
- Atstok! – Vieninteliu dalyku, kuriuo Jonas džiaugėsi, buvo tai, kad tėvas jau buvo senai miręs. Ir tai niekad neatnešdavo gerų prisiminimų. Anaiptol, keldavo baimę!
Ne vieną naktį ir ne dvi, vaikystėje Jonas praleisdavo uždarytas palėpėje su skaudančia, odiniu diržu suraižyta nugara ir besiklausydamas griaudėjančių tėvo riksmų apačioje – po to, kaip visad, sekdavo motinos eilė. Labiausiai Jonas bijodavo net ne tėvo, o baubo gyvenančio naktyje, kuriuo tėvas jį visad gąsdindavęs - piktoji dvasia, ilgom sudžiūvusiom rankom, raukšlėtais pirštais ir raudonom akim. Jis raudavęs plaukus arba smaugdavęs tuos nelaimėlius, kurie jam po ranka pasitaikydavę. Ir tai ne pasakos – jau senai Dievai su visais savo parankiniais buvo žemėn grįžę, “perdaug žmogus sau ėmęs leisti ir prie Dievų lyginosi” – sakydavo jo senelis.
Senelis visada šypsodavosi ir būdavo geras Jonui, deja, nedaug laiko tekdavo su juo praleisti – darbai laukuose (negailestingi tėvo diržo smūgiai), darbai namuose (degantys motinos antausiai), kelios gražios mintys apie šią šviesią asmenybę – tai viskas, ką Jonas galėjo prisiminti apie savo senelį...
Pilnatis taip kraupiai šypsojosi, kad Jono kūną perėjo šiurpuliai, ausyse tarsi aidėjo tėvo balsas. – Vėl buvai negeras, Jonai, negerai negerai... – Šypsnys. – Pasiilgai jau mano diržo, nors tiesą pasakius, manau, kad šiandien tavęs nebausiu, tegul tave nubaudžia baubas! – Piktas juokas nuskambėjo visiškoje tyloje.
Jonas net krūptelėjo, vos nenuvertęs ąsočio su pienu atsitraukė kelis žingsnius atgal ir apsidairė. Nieko – tik kitame kambaryje miegančios žmonos knarkimas bei keli tolumoje lojantys šunys. Jokio tėvo balso, jokio baubo, tik tas spiginantis mėnulis – Jonas užtraukė užuolaidėlę ir lėtai nužingsniavo į miegamąjį.
Už lango mėnulis vis dar tebesišypsojo savo šaldančia šypsena, o kažkur tolumoje, prie pat miško, žybtelėjo du raudoni taškeliai, kurie tuoj pat pradingo tamsoje. Kažkur tolumoje vėl sustūgo šuva.

III

Žvaigždžius. Niekas nežinojo tikrojo jo vardo, nes nebuvo senesnio žmogaus visoje gyvenvietėje. Nei vardo, nei amžiaus, nei kilmės, tačiau visi jį sutikdavo su didele pagarba ir lengdavosi jam pro šalį einant. Žvaigždžius atsakydavo jiems pasisveikindamas ir apdovanodamas savo sena ir nuoširdžia šypsena, besislepiančia po ilga žila barzda.
Žvaigždžius buvo kaimo žiniuonis – krivis. Dalyvaudavo visose apeigose - šventėse, aukojimuose, vestuvėse bei laidotuvėse, užimdamas svarbiausią vietą. Taip pat gydydavo kaimo nelaimėlius tiek nuo kūniškų, tiek nuo dvasiškų nelaimių. Pakviestas senolių susirinkimuose spręsdavo iškilusius klausimus, dalindavo patarimus, netgi spėdavo ateitį.
Su savo didele ąžuoline lazda ir žilais, besiplaikstančiais vėjyje plaukais, eidamas pro susispietusių vaikų būrį, neretai pralinksmindavo juos kokiu nors nedideliu “stebuklu” – kaip, antai, netikėtai, iš po pilkšvo lininio apsiausto, sprunkančiu šerniuku, ar iš plačios rankovės iššokančia varle. Tai sukeldavo didelę vaikų nuostabą bei suaugusiųjų šypsnius.
Sklido kalbos, kad Žvaigždžius žinąs gyvūnų kalbą, taip pat atsirado tvirtinančių, kad matė, kaip jis su jais šnekas. Tiesa tai ar ne tiesa, bet Žvaigždžius mylėjo gyvūnus taip pat, kaip ir žmones – reikalui esant juos gydė ir reikalui esant juos gynė.
Tačiau vistiek, labiausiai visus stebino Žvaigždžiaus troba. Troba, kaip troba – nieko ypatingo – ypatinga buvo vieta, kurioje ji buvo pastatyta.
Virš tykiai tekančio Nemuno, ties vingio viduriu, trisdešimt, gal keturiasdešimt žingsnių nuo kranto, paremta šešiais beržiniais rąstais iš apačios. Virš jų - nedidelis prieangis dengtas stogeliu, kaip pavėsinė, su beržiniais turėklais, prie kurių būdavo rišama valtelė, kuria Žvaigždžius irdavosi į krantą. Pakrypusios durelės, ketveri maži langeliai į visas puses ir šiaudinis stogas.
Taip pat buvo ypatinga tuo, kad niekam neteko ten lankytis. Sakoma, kad ją saugo didžiulis žaltys gyvenantis upėje ir sukuriantis sūkurius valtims bei nuskandinantis plaukiančiuosius. Kiti tvirtina, kad upėje esama seklumų ir reikia gerai žinoti kelią norint saugiai prisiirti iki trobelės. Tačiau, kaip ten bebūtų, nieks nenorėjo įsitikinti nei pirmuoju nei antruoju teiginiu. Be to – Žvaigždžius buvo žynys ir viską žinojo (ir jautė), dalykus, kurie dėjosi jo akiratyje ir dalykus, kurie dėjosi jam už akių...
... Ir nieks nenorėjo staiga pavirsti iš po pilkšvo lininio apsiausto sprunkančiu šerniuku, ar iš plačios rankovės iššokančia varle...