Šizofrenikas.

Vaitodama.
Vis po žingsnį, po tris, po aštuoniolika, o tada pamesdama skaičių, bet pasipuošus ropščiuos. Sako kad norint pakilt, nukrist būtų nesveika, ne-nenaudinga.
Gaunu laiška. Adresuotas kovo 11 data, bet parašytas rytoj. Keista. Fenomenalu, kaip pasakytų berniukas iš trečios laiptinės namo, kuriame vos du aukštai, mediniai langai ir plastikinės grindys. O gal medinės grindys ir plastikiniai langai, bet aukštai visdar tie patys-du.
Pasipuošiau.
Ne veltui rankos dreba. Pirmas kartas ir paskutinė diena. Paralelė tvirta. Užmezgiau ryšį panašu kaip kad vakar. Ir jau užlenkus visus pirštus siekiu tobulybės. Praeiviai apšaukia, kiti sustoję nusijuokia, o aš toliau, tik galvos neiškėlus, nebūdingai ir netgi idiotiškai klausaus, ką pasakys žiuri. O tie žiūri, ar tobulai padažytos mano akys, ar lūpų  pieštukas geros firmos ir ar du kart du  mano gyvenime nebus aštuoni. Tegul sau. Aš visdar pasidabinusi nauja šukuosena ir prisisiuvusi antsiuvą nuo pernykščių apkalbų „koketė“. Buvau kažkada. Dabar nauji laikai ir nauji antsiuvai. Tik liežuviai tie patys plaka ir minties užčiuopti nesugebu, sunkoka ilgapirščiams mane apgauti.
Šalikelė.
Suklumpu, atsistoju, pasitaisau imbiero žalumo, gelsvumo ir paprastumo šalikėlį. Nėriniuotą ir visiškai neatitinkantį reklamos viršelio merginos. Apie mane vakar rašė spauda. Ne spauda, bet atspausdinta, patekau į lankstinuką. Na taip, kartu su berniuku iš namo, turinčio vos pustrečio, ne- du aukštus.
Nuotekos.
O sakė- atsparus vandeniui, dabar net veido raust negalėsiu. O kas, jeigu mano tobula šypsena nuplauks ir pavasaris taip ir neateis. Tada kalti visi, ir aš tame tarpe - nepakaltinama.
Nusiskeliu nuotaikos gabalą praeiviams ir toliau keliaklūpščius gelbėju. Ties kantu mano kelnės tobulos. Tik tada, žinoma, kai nedėviu jų. Ir formos tokios-vienadienės, vakar netinkančios, poryt netenkinančios. Visai dera. Nosinė ant a? Ne, turbūt čia nereikalingos jokios nosinės, juk nieks verkti taip ir nesiruošia. Slogai... Sloga sinusitui, taip kad nosinės  nepadės bet kokiu atveju. O padėdavo ankščiau?
Miegot.
Laikas įsakmiai paprašo prisimint jį- prieš valandą. Skaičiuoju. Du šimtai-uoliai- penki, keturi-pasiduodu. Vadinas rankos tik žemyn, kaip jau seniai neišbandyta, praktikuota, pasak... Pasak tu, kurie iki trijų sugeba išlikti ramūs. O širdelė tik dun-dun per kepenis. Tik dun dun ir tos nustoja filtruot žodžius. Tik dun dun ir jau pusė dvylikos. Laikas pasiduot.