Myliu, kai tau
iš nosies bėga kraujas -
raudonas mūsų šeimos herbas
arba kai caras medžioklėje
nusitaikė į teterviną,
aukso žiedas išsiviepė
kaip žinodamas
Kas dėl svitos,
tai jie niekada nekalba,
nebent moterys
vištos kaulus meta
į marškinių rankoves
Iš ten ir aš atsiradau -
trinti čeriauninkų* kaulai
iš pradžių buvo žibantis sniegas,
o dabar suprantu ir sakau jums:
urve snaudžia mano slibinas,
aš savo slibine kirbu
ou je. šerkšnu blizga raganėlės smegenys ant sniego. nieko protingo nepasakysiu: mano prastas skonis, bet šitas tai į damkes vienu šuoliu. lieku kuklus ir nesakau kokio dydžio pažymį (hahahaha) rašau, nes ir taip aišku kokio. ']
kelis kartus skaičiau, kas kelios dienos. ir kuo tolyn tuo geryn.
pabaiga paveikumu ir energija artėja prie paties gražiausio ir seksualiausio dalyko įmanomo - "džiūūt-frjūūt" garso, girdimo spustelint žemyn detonatoriaus "pompą" senuose filmuose.
literatūriniai analizatoriai šitame eilėraštyje galėtų gal net tik tarpti bet ir veistis (negarantuoju, bet galimybė yra). veistis eilėraščio nelaisvėje, taip sakant.
nu man maždaug nuo tavo tos serijos tai nuotaika visada maždaug tokia: šlama klevo lapai, pro juos ant rudo pomiškio krinta saulės šviesa auksinė mat vašu, joja karalius su auksiniu lanku ir pažais lapių šaudyti, tuo tarpu vėsiose menėse klesti intrigos irgi ramuma, krušas karalienė po baldakimu su gyvatveidžiu išpera tamsiam miegamajam, tik dulkės paišo tame pačiame aukso spinduly nostalgišką animaciją. lyja voveraičių šūdukais ir gervių plunksnom, ir viskas be garso, bet tas garsas giliai tavyje, nostalgijos ir pakelto tilto baimės pavidalu. nu maždaug.
blin, kažkokį filmą prisiminiau su moterimis, kišančiomis vištienos kauliukus į rankoves... mažas ir dar kvailesnis nei dabar buvau,o ir rusiškai tik pasisveikinti mokėjau (neką geriau ir dabar) tačiau įsiminė...xex...nors jaučiu neprotingą antipatiją šiai tautai, tačiau visi mes turim čeriauninkų savo pievose...xe