Avys

Už tvoros ganosi avys.
Tiek ir matom mes jų abiem rankom abu tvirtai įsikibę spygliuotos vielos – skausmas temdo akis. Košia jis man pro dantis tvirtai  sukąstus, rodos, net girdžiu griežiant:
- Avys ganosi.
Aš linkteliu, dar tvirčiau suspaudžiu vielą, žvilgteliu į šoną  - jo alkūnė šalia maniškės virpa. Šypteliu. Skausmingai, aišku.
Nuo avių papučia lengvas vėjelis, pavasariškas toks, atneša avių kvapą, mes suspaudžiam vielą, įsiręžiam. Akies krašteliu stebiu, kaip iš jo sugniaužto kumščio sunkiasi kraujas, ryškiai raudonas ir tirštas, teka ir nenulaša, ir lieka  kyboti ties paskutiniu mažėlio piršto nareliu.
- Kraujas sunkiasi.
Varva, langas kaip narvas, aprūdijusios grotos už stiklo įrėmina mano blyškų veidą, įsipjoviau, bet visai neskauda. Lyja. Pila. Įsipyliau medetkų nuoviro, maudė pilvo apačią, gal šeštą kartą nulaižau kraują – prie pat mažėlio piršto paskutinio narelio – užgeriu medetkomis, kartu, po pilvu dešnę ranką – ach, kaip maudžia.  Kažkas šlapias atidunda laiptais – krupteliu nuo gyvybės:
- Julija!!!
Julija, Julija, kas? Į duris kumščiais ir kumščiai į duris. Julija. Julija, Julija, kaip kokiu plaktuku, tuk tuk tuk, širdis sugniaužta lyg kumšty šilko skraistė, nejaučiu jos.
- Julija, - jis dūsta, springsta, - Julija, ateik, išeik, einam, einam, aš tau noriu parodyti, būtinai turiu parodyti, pamatyti tau reikia, ten...

Žiūriu pro nediduką tarpelį, tarp durų staktos ir grandinėlės, akies krašteliu stebiu, kaip nuo jo plaukų varva, lašelis bėga palei ausį, kaklu, dingsta už vilnonio megztinio apykaklės, nusipurtau.
- Avys...
- Ką?!
- Taip, avys, Julija, avys…
Mes lekiam, bėgam, aš viena pilka suknele, ji jau visai permerkta, man skauda įpjautą pirštą – jis taip tvirtai gniaužia mano delną. Prakeiktos avys. Užkliūvu už kažkokio nikeliuoto kibiro, jis subilda į lietaus pliupėjimą, va, kaip skamba gėda - dar spėju pagalvoti, o paskui pajuntu skausmą kulkšnyje:
- Tame kibire, tame kibire, skandino kačiukus aną pavasarį – šaukiu jam bandydama perrėkt vandenį.

Jis atsigręžia, akys didelės, išsigandusios, o mano ranka po pilvu...

Kompiuterinė avytė bėgioja labirintu, ėsdama ryškiai salotinę žolę, aš vis nervingai spusteliu ENTER, kai ji turi peršokti akmenuka, iki labirinto centro dar keletas posūkių. Pyp. Pyp. Laikas baigėsi. Avytė sustoja. Jos akyse atsiranda raudoni iksiukai ir ji, skardžiai užbliovus, virsta ant nugaros ir pakrato kojytes.
Dar kartą? Pasisuku – jis guli ant sofos ir žiūri televizorių.
- Avis padvėsė.
- Vėl.
- Aš nemoku žaisti.
- Tai kvailas žaidimas.
Jis perjungia kanalą, ten - reklama. Jis pastebimai susinervina. Mūsų katinas ima glaustytis jam apie kojas. Jis jį paspiria ir sunkiai atsidūsta.
- Jis prišiko į fikuso kibirą. Dvokia.
- Tai sutvarkyk.
Nikeliuotam kibire mes pasodinom fikusą, aš norėjau palmės, bet mes pasodinom fikusą. Prieš du metus.
Vakare mes susėdam ir žiūrim televizorių. Paskui atsigulam. Pasimylim. Aš suskaičiuoju avis, bet vis tiek neužmiegu. Girdžiu jį griežiant dantimis. Kartais, kai pavyksta snūstelti, aš sapnuoju, kaip mes bėgam per lietų. Jis tempia mane už rankos link kažkokios tvoros, spygliuotos tvoros, taip. Ir paskui miegas nutrūksta, sapnas nutrūksta, ir aš išeinu pasivaikščioti dar prieš švintant.