Ugnis

Ugnis-draugas ir priešas

Vasara jau buvo prasidėjusi. Senai viskas žalia. Saulė pleškinte pleškino birželį savo karštais bučiniais.
Kaimas buvo nedidelis. Pora dešimčių gryčių, o prie visų tvartai. Tik pas dėdulę Antaną nėra. Nors jis vyras ir ne senas, bet toks tinginys... Kai bobos juokiasi iš jo klausdamos kur pati, kur gyvuliai, Antanas tik susiraukia ir rimtu veidu bando aiškinti:
-Ir karvė, ir kiaulė-gyvi padarai. Gaila man juos, vargšus, uždarytus, ar neduok Dieve, pririštus laikyti. Kam juos taip kankinti? O jei jau taip yra, tai aš nors nematau. O kokia nuotaka į mane, tokį diedą, be gyvulių ir be tvarto, žiūrės?
Bobos numodavo ranka ir nueidavo. Kam su kvailu daiktu ginčytis? Taip pat su Antanu elgdavosi kaimo mergos ir bernai. Bet ne Janė.
Janytė rytą iš savo močios tvarto išvesdavo į laukus karvutę, ją paglostydavo, pamelždavo, o pareidama namo užsukdavo pas Antaną, pienelio įpildavo. Tas meiliai mergelei padėkodavo, nusišypsodavo, ir, tikriausiai, tik su ja viena visame kaime kalbėjo rimtai.
Pareidavo Janė namo laiminga, kad Antanas vėl gyrė jos kasas. Kad jos būtų dar gražesnės supindavo iš naujo, ir dar kokią gėlę įsegdavo. Motina pyko ant dukros, kad ši vis užsisėdėdavo pas tinginį kaimyną ir vis nespėdavo savo darbų baigti.
Vakarą, Janė, kaip ir visada, vėl traukė į laukus. Reikėjo karvę tvartelin parsivesti. Lėtai žingsniavo su žaląja namo pro upę, kur bernai maudosi, pavargę po darbų. Juk šienapjūtė. O Janei niekas kitas taip nerūpėjo kaip Jurgis. Gal pakvies ją rytoj per Jonines aplink laužą šokti. Bet iki šventės liko tik viena diena, o jis net neužkalbino Janės. Parėjo ji namo, uždarė karvę, pavalgė ir nuėjo į šieninę. Pats malonumas gulėti ant šviežio, darbu kvepiančio šieno. Pro durų plyšį Janė žiūrėjo į žvaigždėtą dangų, platesnį už gyvenimą ir godas... Girdėjo mažučių žiogų nuostabų čirpimą ir varlių kvarkimą, vėjelio paliestas, braškančias šakas... O kvapas! Gėlių ir žolių, šieno ir šiaudų ir net nupjautos žolės... Užmigo Janė apsvaigusi nuo kaimo nakties gėrybių ir nuo nuostabiausio koks tik yra kaimo grožio.
Kitą rytą ji išvedė karvę į laukus, pamelžė ir pamiršusi visus kitus braidžiojo rasotoje žolėje, o kai rasa nudžiuvo-upelyje... Supratusi, kad tuoj namie visi pietaus, Janė, neužsukusi pas Antaną, parbėgo namo, ir dar gavo velnių už išlaistytą pieną. Ta dieną jai beveik viskas krito iš rankų, širdyje kažkas virpėjo, bet... Bet šiandien ta diena, kai ji turi džiaugtis. Reikia pamiršti liūdesį ir nesėkmes...
Atėjus vakarui merga išėjo prie laužo. Pamatęs Janę Jurgis griebė ją už parankės ir nusivedė visai prie pat šokinėjančių per liepsnas draugių ir draugų. Visą vakarą šokę, trypę nuilso. Kai visi nuėjo ieškoti paparčio žiedo jiedu liko. Atsigulė ant žolės, prie maloniai šildančios ir jaukios ugnies ir kalbėjosi. Jie net buvo įsitikinę, kad pasaulyje  nieko nėra geriau už nuostabųjį laužą...

-Vandens! Vandens! Kuo greičiau semkite iš šulinio! - rėkė kaimiečiai.
-Gesinkit gaisrą!
Kaime visi judėjo, kai kurie, net nežinodami ko griebtis, bėgiojo iš vieno kiemo galo į kitą.
Moterys verkė, maži vaikai cypė, o gyvuliai baubė nesavais balsais. Visur sąmyšis ir panika...

Janė labiausiai šiame pasaulyje nekenčia ugnies. Kaip ji drįso sunaikinti Antaną? Kaip ji galėjo savo karštais ir grėsmingais liežuviais išniekinti žmogaus gyvybę ir visą gyvenimą? Ugnis-veidmainė. Dar vakar šildė, džiugino, o šiandien virkdo ir gąsdina...
Ir kodėl paskutinę Antano dieną Janė nenunešė jam pieno, neaplankė? Gal Antanas žuvo pykdamas ant jos? Gal jautėsi pamirštas? Kodėl jį turėjo prisiminti tik ji?... Ugnis... Janės ašaromis neužgesinama ir pražūtinga, velniškai deginanti karštoji liepsna...