Ties riba

Tavo rankos buvo dar baltos
Kai stovėjai ties aukštu skardžiu
Ir žiūrėjai į tekančią saulę.
Akyse nesimatė žaizdų.

Tu stebėjai raudoną karietą,
Tyliai riedančią žydru keliu
Ir žinojai, daugiau nematys jos
Tavo akys žalių vandenų.

Nebeklaidžios po žaliają girią,
Nebegrįš daugkart mintu taku.
Tavo veidas, išgairintas vėjų,
Niekada nebebus toks ramus.

Tu žinai, kad pakilus išeiti
Tau jau kelio atgal nebebus,
Ir palikus šį šventą peizažą
Tavo pėdas paženklins krauju.