Laukimai

Nakčia,
išjungus žibintus,
rasoja langai.
Tyliai riedame nelygiu keliu,
sustojame kelkrašty,
kitoj kelio pusėj -
mūsų ežeras,
paskendęs rūkuos.


Eidami saujomis
valgome rytinį nerimą,
beriame ant kelio
žingsnius.
Paskubomis skinamės
ąžuolo stiprybės
šalia kelio siūbuojančio
į naktį.


Krantai skalauja
mums pėdas.
Išnyksta keliai,
žingsnių nesuskaičiuojama galybė
pradingsta nakties tamsume.
Lieka tik saulėtekis.


Mes sėdime bangose,
tyliai buriuojam
į naktį.

- -

Gal ir sulauksim
ąžuolinio saulėtekio
pro langus spoksodami
į naktį