Pūga

Tolumoj žiburiai tavaruoja,
Skrenda sniegas lakia pusnimi...
Ir pūga prašo karį geruoju:
„Leisk prie tavo krūtinės numigt!

Dar turėsiu ne kartą pakilti,
Baltu kilimu žemę užtiest...
Pailsau aš ir noriu sušilti
Prie liepsningos kareivio širdies! „

Ir karys jai kaip draugui atsako:
„Sutinku aš. prigulk ir nusnūsk.
Tik žiūrėk - neužberk balto tako,
Leisk sapnuoti jaunystės sapnus. „

Vos pūga prie kareivio prigludo -
Tuoj mėnulis išniro žvaliai.
Su pūga ir karys užusnūdo, -
Vėl suspindo toli žiburiai...

Saulei tekant, pabudo jie dviese,
Ir pūga šnabžda kariui ausin:
„Už švelnumą lig karsto lydėsiu,
man dabar šeimininkas esi!.. „