Juodasis varnas

***
- Liepa. – Pasakė mama, žvelgdama į mergytę geltonais plaukais ir žaliomis, spindinčiomis akutėmis.
- Parašysiu jai sonatą. – Tyliu balsu kalbėjo tėtis. – Ji vadinsis „Mano mažytė Liepa“.

Mama kas vakarą, vietoj lopšinės, Liepai grieždavo smuiku. Tėvas ilgomis, saulėtomis popietėmis pasisodindavo ją ant kelių ir skambindavo pianinu. Liepos vaikystė, tai milžiniškos koncertų salės, tėvų repeticijos su orkestrais, išvykos į kitas šalis, minios žmonių, pakerėtos muzikos – jos tėvų muzikos, kurios ji niekada taip ir negirdėjo. Nuo gimimo kurčia, ji gyveno begalinės tylos pasaulyje.

***
Būdama vyresnio amžiaus, ji ėmė nepaprastai gražiai piešti. Liepai labiausiai patiko piešti smuikus. Ji valandų valandas glostydavo smuiko išlinkimus, liesdavo stygas, o po to, užsimerkusi galėdavo atkartoti smuiko formas popieriaus lape.
Liepa turėjo tik vieną draugą – kaimynystėje gyvenantį Rytį. Jis mėgo jos tylą ir nesišaipydavo iš jos, kaip kiti kiemo vaikai.
- Užaugęs būsiu medžiotoju. – Išskaitydavo ji iš jo lūpų, kai pasigaminęs iš lazdyno vytelės ir senų kelnių gumos šaudyklę, jis taikydavosi į varnas.

***
Suaugę jie apsigyveno kartu. Jų medinis namelis stovėjo miške. Jis tapo medžiotoju, o ji tapo puikia dailininke. Liepai patiko gyvenimas gamtos apsupty, jos paveikslai kalbėjo už ją – apie ramybę, gamtą ir muziką, kurios ji niekada negirdėjo. Žmonės, pavargę nuo monotonijos, technologijų ir miesto pilkumo ieškojo jos paveikslų. Liepos parodos tapdavo šventove, kur kvepėdavo į mažus porcelianinius puodelius pilstoma liepžiedžių arbata su medumi ir kur žmonės rinkdavosi pailsėti.

***
Liepa, rinkdama šakeles miške, po žydinčia vyšnia, matė senolę. Vėjas žaidė senolės baltais plaukais ir baltais rūbais, o saulė jau nebešildė baltutėlės odos. Senolės baltose lūpose ji išskaitė raudą, apie žmogų iš dievų giminės.
Jis iš dievų giminės -
Klajūnas be rasės,
Tik su laukine širdim,
Kaip ir visi dievai.
Neprijaukinamas maldom,
Nepriimantis aukų,
Kerštingiausias dievų,
Pasiimantis brangiausią.

***
Tą vakarą, Rytis ir Liepos tėvas grįžo iš miško nešini nušauta stirna. Dar vienas medžioklės trofėjus, dar vienas kailiukas. Liepa visą tą naktį žvakių šviesoje tapė paveikslą: juodą varną, verkiantį dėl nušautos stirniukės. Ryta vyrai rado Liepa užmigusią ant kailio, šalia molberto. Nei Rytis, nei Liepos tėvas tą rytą nedrįso jos žadinti, o pasiėmę sumedžiotų žvėrelių kailius išvežė parduoti.

***
Vaikštinėdama miške, Liepa sutiko nepažįstamą vyrą. Rankos mostu jis pakvietė ją sekti iš paskos ir Liepa tyliai nusekė paskui tamsiaplaukį į miško gilumą.

***
Ant ežero kranto buvo iš šakų sukrautas lauželis. Liepa prisėdo šalia jo ir žiūrėdama į blizgantį ežero paviršių svajojo, kad dabar turėtų su savimi molbertą.
Nepažįstamasis sugrįžo su puodeliais ir arbatinuku. Jie sėdėjo ant kranto ir gėrė arbatą pasitikdami naktį. Per tas valandas Liepa pamatė tūkstančius skirtingų ežero veidų: tai su jame skęstančiais debesimis, tai nurausvintą saulėlydžio ar užburtą mėnesienos. Keitėsi ežeras, keitėsi ir Liepos akys. Nuo pilnų nuostabos, jos tapo pilnomis ramybės, kol galiausiai jas aplankė miegas. Pro vos pramerktas akis ji dar matė keistas būtybes susirinkusias aplink laužą, sėdinčias šalia jos, bet nebesuprato: sapnuoja ji ar dar ne. Matė kaip nepažystamasis ją apsikabina ir jautė kaip jo tvirtas kūnas šildo ją nuo vakaro žvarbos.

***
Rytą Liepos kūną kaustė sąstingis. Nepažįstamojo niekur nesimatė. Palikusi rūbus ant kranto, ji pasinėrė į ežero glėbį. Išlipusi jau nebejautė šalčio. Nepažįstamasis sėdėjo prie laužo ir laukė jos. Liepai prisėdus šalia, padavė puodelį arbatos, o pats išsitraukė dūdelę ir ėmė groti.
Gerdama arbatą, ji stebėjo miklius nepažįstamojo rankų judesius. O tada ėmė dėtis kažkas keisto. Lyg skausmas galvoje ėmė skambėti garsas. Liepa išsigando, negalėjo suprasti, kas jai darosi. Garsas iš tylos plaukė vis aiškesnis, kol susiliejo į nuostabią melodiją. Liepa nebebijojo, o tik klausė.
- Žinai, kas tai? – Perskaitė Liepa iš vyriškio lūpų. – Tai - sonata “Mano mažytė Liepa”.
Liepos puodelis pavirto šonu ant žemės. Ji pravirko.
Nepažįstamasis nustojo groti, priėjęs nušluostė Liepos ašaras ir pasiėmęs medines šukas, sušukavo Liepos plaukus, supynė kasas ir įpynė kelias ramunes.

***
Naktį, užmigus tūkstančiams ežero veidų ir pasislėpus mėnesienai, nepažįstamasis vedėsi Liepą mišku tolyn tik jam vienam žinomu ir matomu keliu. Liepa nieko nematydama, sekė iš paskos, įsikibusi jam į ranką.
Miškui pasibaigus, jie sustojo. Dangus ėmė šviesėti ir nepažįstamasis jai parodė į tą pusę, kur žmonės, apsivilkę baltais rūbais, sėdėjo suklaupę prieš saulėtekį.
- Aš ten nebegaliu eiti. – Matė Liepa iš nepažįstamojo lūpų.
Jis prisitraukė Liepą, lūpomis palietė jos kaktą ir paleido.
Liepa viena žengė iš miško link žmonių, tarp kurių buvo ir jos mylimiausias tapybos mokytojas ir senoji auklė ir … tėtis.
Dar kartą atsisukusi atgal, pamatė juodą varną, nuskrendantį į miško tankmę. Liepa žinojo, kad mirtis neleidžia rinktis.

***
Rytis po kelių paieškos dienų rado Liepos kūną miške. Ji gulėjo sušalusi, minkštame samanų patale, o jos plaukuose bolavo keli nuvytę ramunių žiedai.
Mišku skambėjo senolės rauda:
Tu išsivedei mano brangiausiąją,
O aš tavo
Į paslaptingus amžinybės tolius.