Dievas net pasistiebęs skina debesis
Ir atitrūksta debesis nuo dangaus.
Tu pasistiebęs groji katakomboje,
Tačiau ne tau lemta groti pasistiebus,
Kad nors kiek panašėtum į tai, apie ką groji.
Serafimas dainuoja pasistiebęs,
Kad būtų panašus į tave.
Vasara jau atšlubavo supančiotais ramentais.
Vargonų klavišai kartoja.
Dievas skina debesis ir krenta jie ant pirštų,
Ir klimpsta pirštai tarp klavišų.
Tu groji, kol Dievas jau nebežino
Kokį debesį skinti,
Tik garo kamuoliai tau iš burnos kyla.
Pavargai kaip pasaulis.
Tačiau jis negroja katakomboje,
Nuo lūpų atitrūksta klarnetas
Ir atitrūksta debesis nuo dangaus,
Bet pirštai, tavo pirštai...
Tu groji, bet niekas neklauso.
Yra labai gražių vietų, bet antropomorfinis Dievas man čia ne itin patrauklus, o debesų pasirodė per daug. Bet čia tik mano nuomonė. Šiaip parašiau aukštą įvertinimą, nes kiti buvo pernelyg nuvertinę.
"ne tau lemta groti pasistiebus,
Kad nors kiek panašėtum į tai, apie ką groji."
O šiaip - visa, kas susiję su įvairiarūšiais dievais, mažų mažiausiai įtartina. Ir dar: "Tu groji, bet niekas neklauso."
reikėjo dar kišenėje paturėt, kad susiglamžytų tinkamai, dabar neišbaigtas. per daug stiebeliojimosi kartojimo, kuris prasmės kokios tai didesnės nerodo. žinau, moki geriau.