Idioto užrašai (0)

Naujas dokumentas.
Nauja eilutė.
Nauja pradžia.
Viskam. Bet koja trukt už vadžių, ir vėl iš pradžių.
Stebi savo gyvenimo ciklus iš savo pasąmonės, retkarčiais pasišaipydamas iš savęs paties, pasiųsdamas dejavu, tą keistą prancūzišką žodį, reiškiantį netikrus prisiminimus.
Kas tikra, kas netikra, sprendi tik tu pats, keliaujantis savo gyvenimo ratais.
Pasineri į spalvotą sapną su 5. 1 dolby surround, o tavo laikas diskretizuotas - nuo vienuolikos iki septynių, kada šlykščiai subirbia žadintuvas, o tu keliesi ir, kaip ir kas rytą, keiki visą pasaulį už tai, kad susiradai darbą ir dabar pats save verti ten eiti.
Bjauriausia būna šeštadieniais, nes iš inercijos tu apsirengi ir netgi užvedi automobilį, prieš tai nuo jo snausdamas nuvalęs sniegus. Grįžti namo, vėl nusirengi ir atsiguli, bet nebegali užmigti.
Ir tada netikėtai prabundi į sapną.
Ir paaiškėja, kad savo gyvenimą tik sapnavai.
Pasaulis, kuris vakar buvo toks tikras, pradingsta.
Kaimynai, bendradarbiai, draugai, netgi tas kiemsargis šuo, kuris šlapindavosi ant tavo automobilio priekinės dešiniosios padangos - visi pradingsta.
Ir tada jautiesi vienišas.
Nes prabudai į savo pasaulį.
Ir esi visiškai vienišas mieste, kuriame į tave žvelgia tuščios langų akiduobės, o dangus visada apsiniaukęs.
Ir jautiesi visiškai taip pat, kaip vaikystėje, ankstų rytą, tik patekėjus saulei, kai sėdėdavai ant palangės, o rudens dargana jau būdavo apšlapinusi televizijos bokštą, tą patį, kuris kartais dingdavo tirštose ūkanose, pakilusiose nuo upės. Raibuliuojančios balos ir tušti kiemai. Ir monolitinė pilkuma, į kurią taip ilgai žiūrėdavai, kad ilgainiui pradėdavo atrodyti, kad pats tampi pilkas.
Tave visada žavėjo lietus.
Tokiomis dienomis nusipiešdavai pultą, ir žaisdavai, kad skrendi į kosmosą. Štai - pažvelk, Jupiteris, jo gravitacija - ooo - priploja prie grindų, ir šliauži prie pulto, kad suvestum kitą kursą - kur nors prie andromedos.
Už lango pradėdavo temti, o tu, grįžęs iš tūkstančio šviesmečių kelionės, ir, nusileidęs Afrikoje, vėl sėdėdavai prie lango ir stebėdavai, kaip į (savo) namus skuba susikūprinę nuo lietaus žmonės. Tada paspausdavai „stop“, apsukdavai kasetę, ir vėl „play“.
Tavo magnetofonas nemokėjo išgauti stereo garso - jis turėjo tik vieną kolonėlę. Užtat jis mokėjo mirksėti įvairiaspalviais šviesos diodais.
Tuo metu, kai stebėdavai užsižiebiančius langus gretimuose pilkų blokų namuose, tavo draugas eidavo į rūsį atnešti bulvių, ir kartu su jomis parsinešdavo naują baimę. Tada, sutiktas po pamokų, jis, nusivedęs tave į mišką, atsargiai parodydavo, ką turi paslėpęs kišenėje. Kartais tai būdavo ne baimė, o naujas pasaulis, kurį jis sugalvojo, sėdėdamas matematikos pamokoje, arba žvilgsnis kažkur kitur, per sapno lęšį. Ir, žinai, tu visada didžiavaisi savo draugu, kuris matė ir mąstė kitaip, panašiai kaip tu, tik dar smagiau. Ir tikėjai jo pasakojimais, kaip tikėjo ir jis pats.
Tarp kita ko, jis turėjo mikroskopą su dviem okuliarais ir tikrą meteoritą.
Dabar.
Dabar.
Dabar.
Naujas gyvenimas, nauja eilutė, naujas dokumentas.
Tu pats - toks pats.
Vakar juk sėdėjai prie upės, stebėdamas, kaip nuo jos kyla nuostabaus grožio rūkas. Ir miškas įgavo kitokį veidą, ir ant tavęs lijo dideliais šlapiais lašais, kai tavo užrasoję akiniai ir dviratis, nenoriai riedantis šlapia pliurze, tarsi sakė tau - stok. Ir tu sustojai. Aplink tave lašnojo ne tik lietus, bet ir kažkas, kas nematomas ten laksto medžių viršūnėmis, tas, kurį pirmą išgirsti, įžengęs, tas, su kuriuo visada su trupučiu baimės pasisveikini, o jis neatsako, tik smarkiau papurto kažkurią šaką ir nukrapsi toliau. Ratais, koncentriniais. Artėjančiais link tavęs, bet niekada nepriartėjančiais pakankamai, kad galėtum pažvelgti į jo akis. Beveik niekada.
Pažvelgęs į jo akis, supranti, kad jis labai stiprus, ir su juo susigrumi, nuo pat pirmos atakos pradėdamas atsitraukinėti iš miško, jausdamas, kaip tave perlieja šaltos jo bangos.
(Kitą dieną tave sutinka draugas, ir kikendamas pareiškia tau, kad kažkas apgraužė tą vištą, kurią nunešiau Jam.
Po mėnesio pasakau, kad aš vištos nenešiau. Abu nebekikenam. Aplinkui tebelašnoja.)
Išeini iš tamsos, ir prisimeni, kaip žiūrėdavai į dangų. Vakarėjantį vasaros dangų, o aplinkui tave - ozono kvapas, nes ką tik praūžė nuostabaus grožio audra, o tu - vienintelis gatvėje, žiūrintis į nurausvėjusį kupolą virš tavo galvos, kuriame jau spingsi viena žvaigždė, ne, dvi, trys, penkiolika, begalybė.
Ir žiūrėjai į tas žvaigždes, tada, gulėdamas ant žolės, kai jie linksminosi ir gėrė, ir gėrei ir tu, bet tavo širdis buvo skilusi į tris dalis, tu - išgėręs pirmąjį pralaimėjimą, vienui vienas, nusitvilkęs stemplę ir sielą tuo beprotišku kartumu, kuris pagaliau išėdė tavyje skylę, pro kurią į popierių iškrisdavo dalykai. Nebemokėjai piešti, bet vis dar mokėjai žiūrėti į žvaigždes, atsigulęs ant nugaros, truputį sukantis galvai, išmokai skaudėti, tyliai. O paryčiais pirmą kartą po tiek metų vėl išprotėjai, ir, pakilus rytiniam rūkui, vėmei ražienose basas, ėjai, kalbėjai su dievais ir demonais, ir jie tau atsakinėjo, o tu ėjai, ėjai, ėjai, tirštėjant rūkui, kol nebeatsimeni, kur buvai, bet aptinki savo kūną prie namo, iš kurio išėjai, durų.
Spaudi rankeną, o už durų -
T-S-K-Y-L-B


tavo atmintis paveda
nebeprisimeni kur dėti kablelį
pamiršti savo vardą ir adresą
lipi laiptais ir supypsi
kas, po velnių?
kas?
aš?
ir ištraukęs iš kišenės mobilųjį telefoną perskaitai
„dabar tu . (girtas). (skersas). (išprotėjęs). pasirašo, tu. „


B-L-Y-K-S-T
- radai save, sėdintį patogiame krėsle, besišypsantį, rašantį sau priminimą, mėnesiui į priekį. Tu susustingai prie durų, o tas kitas tu pakilo, priėjo prie tavęs ir pasiūlė arbatos.
Tada laikas prarado prasmę nebe pirmą kartą, bet būtent tada tai suvokei labai smarkiai.
Laikas - kaip abstraktu - pagalvoji, vemdamas savo paties krauju, tekančiu iš iškankinto skrandžio.
Su savimi išgeri arbatos, ir jauti, kaip pagaliau tave paleidžia tekėti. Iš čiaupo pasipila drumzlės ir rūdys, bet tau jau tai nebesvarbu, tavo interesai jau praėję, belikę tik vertybės.
Vertybės, kurių negali pasiekti.
Per žemas?
pernelyg susitraukęs. Bijantis pralaimėti.
Ką nors gražaus tau.
Ir tau.
ir tau.
ir man, bet tau nebelieka, atleisk, brolau, o, rodos, niekas ne[be]nori duoti.
Todėl ir žiūri į viršūnę iš papėdės, o paskui pasakai - aš ją įveiksiu, ir dribdamas, purvindamasis, keikdamasis, prakaituodamas tu ją įveiki, didžiausią malonumą jausdamas prie pat viršūnės, bet viršūnė tave nuvilia, todėl nusikeiki, ir eini ieškoti kito, statesnio, skardžio.
Kaip gaila, kad neišeina taip lipti visur.
Neužtenka pasakyti - aš noriu tai įveikti. O juk trūksta taip mažai - pasakyti sau - aš tai įveiksiu. Ir tuo šventai tikėti.
Ir tu tikėjai. Tvirtai tikėjai, kad tavo dievas miręs ir palaidotas miške. Ir tu lieteisi prie kiekvieno akmens, kiekvieno medžio, klausdamas savęs ir dar kažko - „ar čia guli palaidotas mano dievas? „
O dievas tūnojo tavyje ir tyliai tyliai juokėsi, žiūrėdamas, kaip šalia jo augini savo demoną.
Demonas augo didelis ir baisus. Toks didelis, kad pradėjo kąsti tau pačiam, kai ištiesdavai ranką jį pamaitinti. Jo dantys buvo panašūs į skutimosi peiliukus.
Pasimaitinęs tavo krauju, atmieštu šiltu vandeniu, jis užsnūdo, o tu ėmeisi kalbėtis su dievu.
Ir dievas tau atsakė, ir pajutai, kaip bunda tavo demonas, kurio jau buvai pradėjęs bijoti. Bet dievas apsikabino demoną, demonas apsikabino dievą, o tu nusivėmei, pamatęs, kaip jie laižosi.
Ir pažvelgei pro langą.
Už lango vėl tvyrojo pilka migla, o pro ją vos vos švietėsi spalvotos televizijos bokšto šviesos.