Paukščiai

Man gyslose alsuoja paukščiai,
šalčiu ir liūdesiu, tamsa ir nebūtim,
ir į laisvę tik tada ištrūks jie,
kai galėsiu likti su tavim,

kurio nemačius aš, tačiau pažįstu –
tave sukūrė mano ilgesys,
sutikusi tave nutilsiu, kad neklykčiau,
bet net kai tyliu – kulnuose širdis,

ims mano paukščiai belstis, kad išleisčiau,
ir užkapos mane, užmerkusią akis,
nes man tebuvo duotas vienas kartas,
o mano paukščiams – amžina naktis.