Mano namuos
Plačiai atvėręs širdį
atsiduoda kaminas-
dūmais akis
užtemdęs
tik savo trečią--
ar ketvirtą
kartą išgyvendamas-
skaičiuoja
kiek lietaus dar
liko verkti, -
kiek tvirtas jis,
kad išgyventų --
smertį.
Mano namuos
šešėliai sienom
laipo-
suklūpsta, atsistoja,
išmeta krūtinę
ir pabalnoję
baltus žirgus
nuo paskutinio
kvietinės lašo--
vienetą lig begalybės
drasko.
Namuos ne protas, -
ne širdis, -
o sienos mąsto-
kam kiek dar liko-
ko kas kiek prašo...
Nelemta čia, -
o skirta
nesuklupti.