Juk žiema

***
Automobilyje.
- Ida, ar buvai kada nors įsimylėjusi?
- Taip.
- Vis dar myli?
- Ne.
- Meluoji?
- Taip.

***
Skambutis į duris. Ida atidaro.
- Užeik, Andriau.
- Ačiū.
Pro praviras virtuvės duris žvilgteli pusnuogis vyriškis ir nesusidomėjęs nueina atgal.
- Ida, kas jis?
- Mano draugas.
Laiptine nuaidi nervingi žingsniai ir išnyksta tyloje.

***
Kavinė, kvepianti bandelėmis su cinamonu – ką tik iškeptomis, puriomis ir tirpstančiomis burnoje it sniego gabalėlis.
- Ida, galiu prisėsti?
Ir sėdasi į minkštą krėslą kitapus stalo.
- Andriau, tai priešiška pozicija. Gal geriau prisėsk šalia?
Tyla. Nei vienas nejuda iš vietos.
- Tu jį myli?
- Taip.
- Vadinasi, tarp mūsų viskas baigta.
- Kodėl?
- Tu su juo miegi?
- Ne.
- Meluoji?
- Nebūtų prasmės apie tai meluoti.
Dar akimirka tylos. Ida apžvelgia už vitrinos stiklo išdėliotas bandeles.
- Jis neturi kur apsistoti. Negaliu palikti gatvėje. Niekas nepalieka mylimų žmonių.
- Jis tave įskaudins.
- O ką aš galiu padaryti?
- Paprašyti, kad išeitų.
- Ir įskaudinti save pačiai?
- Tu skaudini mane.
- Tada priimk jį pagyventi pas save.
- Gerai, tegu pagyvena pas mane.

***
Andriaus virtuvė. Net vėjas bijo pažvelgti į vidų pro pravirą langą. Du mažyčiai rūkstantys žiburėliai sparčiai smilksta. Artėja laikas dviejų vyrų pokalbiui.
- Dovydai, tu ją myli?
- Ne.
- O aš ją myliu.

***
Suskamba Idos telefonas. Andrius.
- Užeik pas mane. Pas mus jau vakarėlis įpusėjo, o man begalo liūdna be tavęs.

***
Durys tyliai prasiveria. Iš kambario sklinda sumišęs alaus ir cigarečių kvapas. Kambaryje, ant sofos sėdi Dovydas, apsikabinęs su Andriaus bendradarbe Žaneta.
- Sveiki.
- Sveika, mes čia žiūrim futbolą. Prisidėk ir tu. – Pakviečia Dovydas.
- Labas. – Maloniai pasisveikina Žaneta.
Po kelių minučių į kambarį įeina Andrius.
- Ida, nori alaus? – Atkiša butelį.
- Ačiū.
Alaus butelio, atidaromo į stalo kraštą, dangtelis nukrenta ant žemės ir nubampsėjęs po stalu, apsisuka kelis kartus prieš nuvirsdamas ant nugarėlės. Andrius kalis kartus perbraukia per naujo stalo kraštą ir atsisėda į sofą.
Kėliniui pasibaigus, pasilenkia ir tyliai šnabžda Idai į ausį.
- Gal netrukdykime jiems? Eime į miegamąjį.
Paėmęs už rankos, nusiveda į kambarį. Pro kambario langą šviečia gatvės žibintai. Ida mato (o gal tik įsivaizduoja?) milžinišką upe ir valtelę joje, primenančią gondolą. O gal tikrą gondolą? Upė - lyg kelias, nušviesta žibintų vienišai valtelei. Irklas panirdamas paskleidžia mažytį būrį bangelių. O upė toliau sau ramiai supa valtelę - lyg motina, migdanti kūdikėlį.
Iškyla dar viena vizija. Ida prisimena paveikslą senelės trobelėje, pakabintą virš židinio, kur Mergelė Marija laiko mažytį dievą savo rankose. Ir Idą aplanko suvokimas, kad kiekvienai motinai vaikas yra mažytis dievas, kuriam ji meldžiasi savo rūpesčiu ir švelnumu.
Ida nešioja po širdute mažytį dievą, o vėliau prie širdies priglaus ir galiausiai dovanos ją visą.

***
Naktį pabudusi, Ida apsigaubia chalatu ir tyliai eina į virtuvę. Pro praviras svetainės duris mato ant sofos gulintį pusnuogį Dovydą su Žaneta, susirangiusius po apklotu. Ant stalo stovi Idos butelis pilnas alaus, prie lango mirga neišjungtas televizorius.
Virtuvėje išgėrusi stiklinę pieno, grįžta į lovą pas Andrių ir prabunda tik apie pietus.

***
Andrius su Dovydu virtuvėje geria kavą, o Žanetos nebėra. Ida irgi prisėda prie stalo ir įsiremia į jį alkūnėmis, lyg bijodama nukristi.
- Aš laukiuosi.
Abu vyrai žvelgia vienas į kitą. Vienas su liūdesiu, kitas su nepasitikėjimu ieškodamas išdavikiškos raukšlelės priešininko veide.
- Sveikinu jus, Andriau.
- Ačiū.
Andrius pabučiuoja Idą į kaktą ir atneša iš šaldytuvo sulčių. Šią moterį jis apgaubs savo šiluma ir rūpesčiu, o jai vis vien šalta. Lauke iškrenta pirmas sniegas. Viskas aišku, juk žiema...