Dievų karnavalas

***
Penktadienis. Raštelis po durimis:
„Šiandien, devintai valandai vakaro, užsakiau tau taksi į klubą. Lauksiu.

                                                                                      L. “
-Laurynas surengė man staigmeną! – Apsidžiaugiau ir nuskubėjau ruoštis į pasimatymą.
Devintą valandą vakaro, taksi su užrašu „Dangiškasis taksi“ jau laukė prie mano namų durų.

***
„Karnavalas“ skelbė virš durų pakabintas užrašas. Viduje niekuo neišsiskiriantys žmonės šoko, kalbėjosi, gėrė. „Visai nepanašu į karnavalą“ - pamąsčiau.
Šokių salėje pynėsi žmonių kūnai, sielos ir gyvenimai. Lauryno nebuvo. Nors nepažinojau nieko, bet jaučiausi lyg visi būtų pažystami. Vienas vyriškis pavaišino nuostabiu kokteiliu, kurį jie vadina „Dievų gėrimu“. Vėliau šokome, šokome, šokome… Jis pasakojo kokie keisti ir nesuprantami yra žmonės, o aš tik linksėjau.

Atsiprašiusi savo šokių partnerio išėjau į lauką. Norėjau pailsėti nuo viso to šurmulio, suvokti kas dedasi, kaip čia pakliuvau ir sumąstyti kaip reiks grįžti namo.
Prie manęs priėjo nepažystamas vyriškis, banguojančiais melsvais plaukais ir lietaus apsiaustu. Jo balta oda švietė mėnesienoje. Pamačiusi jį, pasitraukiau keliais žingsniais atgal.
-Ar įkasiu, kad baidaisi?
Priėjęs priglaudė mane prie savęs ir apgaubė apsiaustu.
-Nenoriu, kad sušaltum. Naktys čia vėsios.
-Tu ne žmogus?
-Ne, - nusišypsojo nepažystamasis. – jie visi yra ne žmonės besislepiantys po paprastų žmonių kaukėmis.
-Tai kas jie?
-Dievai.
-Ir tu?
-Taip.

-Koks tu dievas?
-Lietaus – Lytuvonis.
Mes stovėjom ir tylėjom stebėdami gėlėtus laukus.
-Kaip keistai laukai banguoja. – Pratariau norėdama nutraukti tylą.
-Laukų dvasios. Atsargiai... – Lytuvonis dar stipriau prisispaudė mane prie savęs. – Neišgąsdink.
Pridėjo pirštus man prie lūpų.

***
-Kodėl slepiatės po paprastų žminių kaukėmis?
-Nesislepiame. Žmonės mus mato kaip paprastus žmones ir tik kiti dievai gali pamatyti mūsų tikruosius veidus.
-O koks yra tavo tikrasis veidas?
Lytuvonio ranka prisilietė man prie krūtinės, toje pusėje, kur turėtų būti širdis ir akimirkai jos plakimas išnyko, akimirkai pajutau tylą nuo savęs pačios ir savo minčių. Ir tik tada pakėlusi akis prieš save pamačiau žmogų, kurio plaukuose ošė jūros, o akyse buvo begalinis lietus. Baltas kūnas atrodė lyg iš ledo, o prilietus jo odą, jaučiau šaltį. Iš siaubo atsitraukiau. O jis nuleido savo ranką, kurią laikė man ant krūtinės ir mane vėl užliejo širdies tiksėjimas smilkiniuose, minčių raizgalynė ir daugybė baimių.
-Išsigandai mano šalčio? – Pažvelgė rūpestingai į mane.
O aš tik žiūrėjau ir nebemačiau jokių jūrų, jokio lietaus ar ledo, tik nuostabius mėlynus plaukus, žydras akis ir baltutėlę odą, o tada jis priėjo ir apkabino mane. Nuo jo kūno vėl sklido šiluma, o pridėjus ausį prie krūtinės jaučiau neramų tuk tuk tuk...

-Tavo dangiškasis taksi, paskubėk…
Paleidęs mane nusisuko ir nuėjo tolyn, o dangus prapliupo lietumi. Įsėdau į tą patį dangiškąjį taksi. Besikeičiant pro langą lekiantiems vaizdams mačiau begalinį lietų ir tai šen, tai ten sušmėžuojančius melsvus plaukus.
Ir tik stovėdama prie buto durų suvokiau, kad savo daiktų iš rubinės taip ir nepasiėmiau. Naktį praleidau prie buto durų, o ryte rūpestinga kaimynė pakvietė pas save ir pavaišino karšta arbata. Prieš akis visas savaitgalis. Pats laikas aplankyti tėvus ir pasiimti iš jų atsarginius raktus.

***
Trečiadienis. Raštelis po durimis:
„Šiandien, šeštą valandą vakaro, tavęs lauks taksi, kuris atveš pas mane.

                                                                                          L. “

***
Medinis namelis. Lytuvonis mane pasitinka prie durų.
-Toks mažytis? – Tariu nustebusi.
-Tik žmonėms reikia didelių namų, kad galėtų pasipuikuoti. Dievams užtenka mažyčio namelio, nes mums vis vien priklauso visas pasaulis.
-Užeik ir prisėsk. – Ranka mosteli link mažyčio, raudono foteliuko.
Trumpam dingsta už lietaus karoliukų uždangos ir atneša padėklą su dviem puodeliais.
-Puodelis ramybės. – Ištiesia man garuojančio gėrimo pilną puodelį.
Jaučiu tokį malonų, pažystamą ir širdžiai artimą kvapą.
-Liepžiedžių arbata? – Ištariu nustebusi.
Lytuvonis nežymiai linkteli:
-Puodelis ramybės…

***
Kartą, toje užkeiktoje šokių salėje mano rankos persipynė su Auštaru ir jis įtraukė mane į šokių sūkurį. Lytuvonis kartais pažvelgdavo į mus, o po to abejingai nusisukdavo ir toliau gurkšnodavo „Dievų gėrimą“.
Mane traukė Lytuvonio tyla, paslaptingumas, nenoras pasakoti. Mane tai vertė ieškoti, mėginti pažvelgti giliau ir nusprendžiau paklausti Auštaro:
-Ar Lytuvonis visada buvo vienas?
-Ne, jis turėjo mylimąją Upą, bet ji pamilo žmones ir iškeliavo pas juos amžiams. Ji įžengė į amžiną gimimo ir mirties ratą iš kurio nebėra kelio atgal.
-Ar ji nepakankamai jį mylėjo?
-Mylėjo, bet jos jaunutė deivės širdis buvo pilna ambicijų, noro gyventi, noro kentėti. Ir jis ją paleido. Kaip paukščiuką... Nes buvimas deive, buvo jos narvelis. Nors ji turėjo ir žmogišką pavidalą, bet jis vis vien gąsdino žmones.

***
-Lytuvoni, taip norėčiau būti su tavim amžinai.
-Upa, mes amžinybę jau buvome kartu. Tu pasirinkai kitą kelią.
-Upa? – Jaučiau kaip nesuvaldomai ima riedėti ašaros. - Kaip norėčiau vėl viską prisiminti?
-Tai neįmanoma, brangioji. Tu niekada to nebeprisiminsi.
-Ir labai dėl to kentėsiu.
-Kentėtum dar labiau jei prisimintum...

***
Mano valandos jau bėgo į mirtį. Aplinkui žaidė anūkai, o Laurynas jau kelis metus laukė manęs kitame gyvenime. Kankinama skausmų įbridau į žaidžiančias jūros bangas ir jų glamonėje pamiršau kuri yra jūra, o kuri aš.

Prisiminiau Lytuvonį ir mūsų paskutinį susitikimą.
-Tau reikia eiti pasitikti savo žmogiško likimo. – Kalbėjo jis.
Ir aš supratau, kad jam bus per sunku matyti mane senstančią ir lėtai išnykstančią iš šio pasaulio.
Tada aš jo paklausiau:
-Ar kiekviename gyvenime mane susirandi?
-Ne, šis kartas tebuvo sėkmė. Atsitiktinumas per visas amžinybes.