Aš pabučiuočiau...

Įsiutusi ji delnu talžė jam veidą. Skaudžiai. Prieš visą klasę. Iš nosies su gleivėm ir seilėm bėgo kraujas. Jis neverkė. Tik šnirpštė, suko galvą į sieną. Į lentą. Kad vaikai nematytų. Bet jie matė. Viską. Jie matė jo pilkas akis, kuriose tarsi veidrodyje  atsispindėjo  vidinė nebyli kančia.

"Man skauda, mama... Ne nuo tavo rankos. Man skauda ten... kažkur giliai... galuširdy..."

- Atsiprašyk mergaitės! – šaukė ji, - pabučiuok ir atsiprašyk!

"Aš pabučiuočiau ją, mama!  Aš ją ilgai ilgai bučiuočiau... Netgi – ne ją... Tik jos apykaklės nėrinukus... Galėčiau jų net nebučiuoti... Tiktai ranka paliesčiau ir viskas. Jie tokie balti, balti... kaip pasaka... Mama, aš visą laiką juos sapnuoju! Ir kaspinus taškuotus pabučiuot galiu. Kiekvieną jų raudonąjį taškutį. Galiu... Bet aš norėjau juos tiktai paliesti. Norėjau patikėti, ar tikri... Ir ar tikra mano sapnų mergaitė... Mama, aš nežinau, nesuprantu, kaip viskas atsitiko... Kai ištiesiau į ją rankas, jos uniforma ėmė ir pati suplyšo... Aš nenorėjau, mama! Aš tiktai...  nėrinukus..."

Klasė, it paralyžiuota musė, gėrė nepaaiškinamą reginį... Nusigręžusi į langą stovėjo mokytoja...

- Ak, iš ko dabar aš, nelaimingoji, padengsiu nuostolius! Iš kur man gauti pinigų, iš kur gaut vyrą... naują uniformą! – garsiai raudojo motina ir vėl suriko, - nusišluostyk snarglius, kvaily! Dink iš mano akių! Dink!

Mergaitė nudelbusi akis sėdėjo nekvėpuodama. Dabar visų akys nukrypo į ją. Jos uniforma per visą nugarą buvo sudaigstyta adatėlėmis, kad nežiojėtų skylė. Išbėgdamas pro duris, jis matė, kad jos vienas kaspinas su raudonais taškučiais truputį pasislinkęs į šoną...



I.D.
2003, gegužė