Bepročiai

Ištiesink kelią,
padaryk jį tiesų, višikai tikslų.
paimk dar kartą tą lėlę,
apkabink,
apjuosk ją savo baltu chalatu,
kad šilčiau būtų,
kad šilčiau,
šilčiau.

Ištiesnk kelią,
kai sienos jau senai minkštos,
padaryk jas kietas,
kaip visur.
Ilgai jau miegi izoliuotas,
be laiko raginimų,
nes nuvytusi aguona
niekuomet nepražysta dar kartą.

Ištiesink kelią,
paklodėmis surišdamas sparnus,
išbėk į lauką,
(nors tau ir karšta, ir šalta bus).
Prie nedidelio bepročių skardžio
išskleisk ir pasiduok vėjui,
ištiesink gyvenimą,
pradėdamas nuo sparnų.

Ištiesink kelią,
kol strėlė dar nepaklydo,
tarp bepročių- našlaičių,
iki tol kol napsiekė tavo sparnų,
mėlyname vakare
bepročių paniekoje,
ištiesink kelią,
padaryk jį visiškai tikslų.