aš jai tada visai tyliai
pirštu
vedžiojau ašaras skruostais
pačiam vidurnakty lietaus
o ji taip pat tyliai
stiklinėm akim
siuvinėjo mano gėdą
susikibę rankom
plėšėm nuo savęs rūbus
idant nuogas kūnas
naktį baltai nupieštų
o vis sustojantys pusiaukelėj lašai
diemedžio giesme virto