Krikštas

Parpuolus lyg girtuokliui pakelėj dar kirba
sąžinė ir liepia keltis.
Sušalti mirtinai net ir be proto. Girdi?
Prabyla noras paėjėti, stengtis.
Dėl to kas lieka nugulėjus žolę,
jau nebereik kankintis -
Praėjus porą žingsnių.
Juk užtrukai tik valandėlę, kitą
Ir pajudėjus, šalimais jau pramanyta
regis tai, kad žymę palikai tą ankstų
Savo purvinos jaunystės rytą.

Veržlumas, neapskaičiuotas prieš akis
neleidžia niekaip atsiduot
mieguistai laimei, draudžia užsikalt duris,
savajam norui, valingai parsiduot
atsisakyt nelaukto svečio
ir nebejaust kaip krečia
šiurpuliai, atėjus minčiai išmainytai.
Koks tikslas reikalingas? Juk kaip tyčia
didesnį norą lydi didesnis išsipildymas,
progresyvusis, deja, negali stoti.
Svajonių, kad ir tikrų, mirties stabdytas.

Nerado nieks jėgų nugalėti savo laimę
dar iki šiol nepaneigė
neišvengiamos ir galutinės mirties baimės,
o jei ir kam pavyko tai žmonija
užmiršo jį kaip menkavertį vergą.
Savųjų paskatų kaltumas jį taip dergia
kad vargšas nusižudo, tarsi meilės
sau nebūt gana, o miniai tysta seilės.
Čia tai nuodėmė! Čia Kaino rykštė!
Visai žmonijai atėjus, kaip pirmapradis

Krikštas.