Mano batai buvo du
Nutrinti, seni, skylėti,
Jau seniai nebemadingi.
Nenorėjau jų avėti.
Ir todėl kampan nusviedžiau
Rankom, kur kadais ieškojo,
Batų, kuriuos daugel metų,
Nunešiojo mano kojos.
Apdulkėję ir pavargę
Jie kampe liūdni gulėjo.
Akys juos puikiausiai matė,
Bet paimti nenorėjau.
Buvo jiems turbūt skaudu
Kad paseno ir suplyšo.
Mano batai buvo du,
Iškeliavo ir negrįžo.