Iš kasdienio jausmų gyvenimo

Pabudau nuo bjauraus dulkėtų užuolaidų kvapo. Buvau netyčia užmigusi ant palangės. Atsisėdau taip, kad pėdos būtų šiltai padėtos ant radiatoriaus. Sėdėjau taip kokią valandėlę, stebėjau lovoje miegančius įsimylėjėlius. Jie nuogut nuogutėliai šildė vienas kitą tik savo kūnų šiluma. Man stingo galūnės. Tuomet, pajutusi metą išvykti (turiu gebėjimą jį jausti intuityviai), pravėriau daugiabučio namo langą, atbraila nuėjau iki lietvamzdžio, juo užsliuogiau ant stogo – norėjau dar kartą pažvelgti į pavasarėjantį miestą. Įkvėpiau pilnus plaučius oro, ištiesiau rankas į šonus, pasistiebiau ant pirštų galiukų, stryktelėjau ir krisdama žemyn atsidaviau vėjui. To namo stogas nebuvo nei status, nei šlapias, nei juo labiau įsimintinas, tačiau atliko savo vaidmenį nepriekaištingai: pabuvo puikia pakilimo aikštele. Kas aš? Protingose knygose, prikimštose skaičiukų, faktų ir teoremų, manęs neieškokite. Didesnė tikimybė bus, jei skaitysite sentimentalius penktokių dienoraščius. Atversk pirmą rožinio pūkuoto sąsiuvinio lapą, ir užtikrinu, rasi mane. Aš jausmas: jei pavasario naktimis laikai orlaidę pravirą, visai gali būti, kad atskrisiu pas tave, atsigulsiu į kūno šiluma alsuojančius patalus, pakišiu ranką po apatiniais, švelniai glostysiu ir pūsiu šiltą aistrą tau į ausį. Nubudęs ryte jausiesi visiškai kitaip: burnoje - suplėkusio kraujo skonis (tai kraujuojanti širdis), kūną maus nuo visą naktį trukusių glamonių.
  Aš sklendžiau vos akimirką: vakaris zefyrais kvepiantis vėjas spyriojosi ir užkimusiu balsu sakėsi nebegalįs manęs toliau skraidinti. Taigi sustojo pakelėje, iškrovė mano kuklią mantą. Taip skubėjo manini nusikratyti, kad išskrido nė neatsisveikinęs. Kai nusprendžiau įsiropšti į medį ir ten jaukiai numigti, pamačiau užrašą „KAUNAS 30 km“. Kelionė basomis ir pėsčiomis būtų gerokai užtrukusi, o iš raudonų lakuotų kojų nagų būtų likę tik trupiniai, taigi priėjusi artimiausią pakelės užeigą pasislėpiau tualete. Trumputė minutėlė, ir aš jau keliavau pagyvenusio vyriškio kelnių kišenėje. Virgis ir Sofija – žavi penkiasdešimtmečių pora: kuklus būstas, dar kuklesni miegamojo apartamentai, minimalus jųdviejų bendravimas. Aistra ir Romantika, užverstos senomis nuotraukomis ir skudurais snūduriavo tos poros bute, žvelgiant į jų nykią išvaizdą, galėjai nuspėti, kad tos dvi kūmos jau seniai čia įstrigusios. Užkrimtusi kavos tirščių, atsiguliau į patį lovos vidurėlį – tarp sutuoktinių. Nesulaukusi nei karštų bučinių, nei meilių pasišnibždėjimų, užmigau. Ryte, prabudusi pirmoji, nušlepsėjau į virtuvę. Įtaisiau savo nuogą sėdynę ant radiatoriaus ir laukiau. Aistra ir Romantika pripasakojo visokių nešvankių juokelių, po to abi dėl kažko susipyko ir nutilo. Pirmesnė prabudo Sofija - suvelti plaukai, aptrupėjęs akių tušas, naktiniai marškiniai, menantys jaunystę ir ryškias aguonų galvas, kuriomis kadaise buvo išmarginti (dabar iš aguonų buvo likę tik juodi apvadai). Pamaniau, gal jos mieguistumą padėtų išblaškyti kava ir Aistra, bet pastaroji vis dar bambėjo, palindusi po pageltusių laikraščių krūva. Kai Sofija buvo bebaigianti gerti žalią arbatą, į virtuvę atšlepsėjo Virgis. Namų galvai, regis, buvo nė motais, kad pro prairusią apatinių siūlę tuoj bus galima pamatyti ir patį pasididžiavimą. Virgis pravėrė šaldytuvo dureles ir išsitraukė konservų dėželę. Šprotai – gan neįprastas užkandis pusryčiams. Gurkt gurkt tekėjo riebios šprotų sultys Virgio gerkle. Netrukus pasigirdo signalas, atsklindantis iš pat skrandžio gilumų – šprotų sultys pasiekė finišą. Abi žmogystos, regis, nė nematė viena kitos. Eidavo kiaurai vienas per kitą. Tuomet išgirdau žiovaujančią Romantiką. Ji išsiropštė iš šiukšlių dėžės, apsilaižė taukuotą padą ir kyštelėjo savo kojelę taip, kad šlepsintis Virgis parkluptų. Rafinuotas planas – dailus kluptelėjimas ir tvirtas mylimosios apkabinimas, bandant išlaikyti pusiausvyrą. Deja, Virgis užuot švelniai pasibučiavęs, riebiai nusikeikė, paėmė kriauklėje tysojusią kempinę ir pavalė grindis – bene bus kur šprotų sulčių prilaistęs. Sofija nusiplovė rankas – lyg prisilietimas, gaudant Virgį, būtų sutepęs pamėlusias jos rankas.
  - Ką judvi čia veikiate? Jokio jausmo tarp šių dviejų žmogelių jau seniai nebėra.
  - Niekada ir nebuvo. Mudvi susilažinome, kad du visiškai atsitiktinai parinkti žmonės gali tapti aistringiausiais mylimaisiais. Mums buvo beveik pavykę juos įtikinti, bet...
  - Kuri pralaimėjo lažybas?
  - Jos vis dar tęsiasi – jie juk dar abu gyvi, - žvaliai pasakė abi bičiulės.
  Tyliai užvėriau apsilaupiusias balkono duris, užsiropščiau ant atbrailos ir atsidaviau vėjui. Manęs niekada nedomino eksperimentai su žmonėmis. Man niekada nebuvo malonu viešėti ten, kur visai nebuvau laukiama. Aš mėgstu gėles ir brangų šampaną, užmiegu klausydamasi glamonių, dejonių ir bučinių garso. Aš jausmas, ne koks mirtingas žmogelis. Protingose knygose, prikimštose skaičiukų, faktų ir teoremų, manęs neieškokite. Didesnė tikimybė bus, jei skaitysite sentimentalius penktokių dienoraščius. Atversk pirmą rožinio pūkuoto sąsiuvinio lapą, ir užtikrinu, rasi mane – nuogą ir tyrą kaip ką tik iškritęs sniegas.