iliuzijos

Dabar jau nebebuvo gaila. O kam? O ko? tai tebūtų bergždžias jausmas. Bergždi kvaili jausmai. Verchiantys gyventi jausmai, gyventi bergždžiame, tačiau retomis nušvitimo akimirkomis leidžiančiame sutikti Džiaugsmą pasaulyje. O taip. Kazhkas. Beveik viskas nutrūko. Tarsi smėlio pilis užlieta įsišėlusios jūros bangos griuvo ta neblaivi sąsaja su gyvenimu, apkvaitusi. Menka. Be galo silpna. Turbūt nebuvau priversta pasiduoti. Ne. Tiesiog pasidaviau ištiesiau rankas. Jaunyste, vaikyste kvepiančias rankas ir leidau jas surišti. Taip leidausi apvelkama suaugusiųjų realybės tramdomaisiais marškiniais. Norėjau bėgti. O ką padariau? Tiesiog. Tiesiog kūnas jau prašėsi miego o manyje slypintis vaiko vaiduoklis dar nebuvo pasiryžęs užmigt. ILIUZIJOS JUK NEPARDUODAMOS.