Nematomi šuorai tikriausi

Guli ant grindų. Rūdų, lakuotų lentų, sulipdytų viena šalia kitos. Skruostu liečiasi prie žvilgančios vėsos, o viršuj siaučia skersvėjai. Du vabalai – akys, tokios juodos ir blizgančios, atrodo netikros. „Vyzdžiai išsiplėtę“ pasakytų. Nejuda, nemirksi, tik apgaravęs netaisyklingas apskritimas ant lakuotų grindų išduoda gyvastį.
Praeina kelios moterys, kulniukai atsimuša į rudą glaistą. Nepastebi, užkliudo aksomo smaigaliu. „Čia juda tik skersvėjai“, pagalvoja. Pro langus girdisi kažkoks styginis. Plevena? Ne, greičiau vilnija. Garsų potvyniai veržiasi pro kiauras užuolaidas. Laukia atoslūgio ir keikia mėnulį, vis nemirksėdamas ir nejudėdamas.
Sutemsta. Visi suminga. Guli ir mato – ateina. Čiudo judo lėtai nuleidžia vieną galvą prie gulinčio. Žvynai šiurkščiai liečiasi prie skruosto. Akys sukasi kaip lakiniai vinilai. Kitos galvos snaudžia, susisukusios ant masyvaus gruoblėto kūno. Abiejų žvilgsniai ilgesingai žiba.
Kai ima ryškėti pirmieji aušros požymiai, galvos pradeda busti. Ilgi kaklai lėtai raivosi, ir iš burnų blykčioja raudonos juostelės. Čiudo judo tyliai suklinka ir nenorom atitraukia pirmąją galvą nuo gulinčio. Vinilinės akys dingsta už žvyninių užuolaidų, ir jis pamažu pasitraukia į tamsų kampą.
Įdienojus akys švyti. Ant skruosto įsispraudę raudonuoja nedideli rombai. Grindų vėsai neįmanoma atsispirti, tiesa, trūksta drėgmės, bet prisiminimai apie kažką savą neleidžia pakilti. Žino – naktį brolis vėl ateis slaugyti. „Herojaus artimieji priglaudžia antipodą“, mąsto, „negi tai tikrojo humanizmo pradžia? “
Popiet iš mokyklos grįžta vaikai. Nusimetę kuprines, jie ilgai tupinėja prie gulinčio – glosto jo keistą odą ir smalinius plaukus savo nykštukinėm rankelėm ir tyliai aikčioja, išvydę besisukančius vyzdžių apskritimus.
Niekas niekada nieko neklausinėjo apie gulintį. Jis buvo natūraliai įsikomponavęs į interjerą bei aplinkinių sąmonę. Mergaitė nešdavo jam gerti ir valgyti. Dažniausiai uogų. Ji buvo įsitikinusi, kad gulintis jas mėgsta. Nesuprato kodėl, bet jį džiugino skaisčios vaikų galvos ir švelni natūra, trapūs piršteliai, kišantys į burną juodus mėlynių rutuliukus. Tomis akimirkomis pamiršdavo, kad gyvena paskutines minutes ir akinančią J. šypseną, kai strėlės smaigalys sulėtintai slydo į smilkinį.
Dar galvodavo apie brolį. Jis kamuodavo savo žmoną – „iš meilės“. Būdavo grįžta namo įsiutęs, pastumia jai sidabro dubenį ir sušvokščia: „priverk!“. Gražioji nusišypso, pasileidžia auksines garbanas, (jos nubanguodavo per stalą iki krosnies kaip aukso kilimas) atsisėda ant kelmo ir pasikūkčiodama ima verkti. Lašai skambiai dzingsi į sidabro dubenį ir jis, padėjęs galvas žmonai į skreitą, tyliai murkia. „Aš gulėdavau savo migyje ir svajojau apie tokią idilę“.

Siaubingai tvankus vakaras šliaužė tamsyn. Jis vos šnopavo. Bandydavo pakilti aukščiau, ten, kur nematomi skersvėjai, bet raumenys buvo subliūškę. Ant sienų šokčiojo kietai įmigusių vaikų šešėliai. Laikėsi iš paskutiniųjų, brolis turėjo būti nebetoli. Pro užuolaidų plyšį išsiviepė mėnuo: „senas bjaurybė“, pagalvojo „atėjai pažiūrėti, kaip stimpu“. Jis piktdžiugiškai vaipėsi, spjaudamas šviesos šuorą ant lakuotų grindų, kad gulintysis atrodytų kaip išvargęs žvėris cirko arenos viduryje. Kampe sukrebždėjo – „brolis...“ Čiudo judo prisiartino prie pasliko ir visomis galvomis prigludo prie vėstančio kūno, plėvėtoj rankoj gulėjo švelni plaukų sruoga. Jis užkišo tą aukso kuokštelį gulinčiam už paskutinio žvyno. Abiejų akys susitiko ir vinilai paskutinį kartą pasileido suktis. Juodi hipnotizuojantys diskai bylojantys apie „seniai, seniai...“. Mėnulis nusliūkino tolyn, susirinkęs apšvietimą ir palikdamas areną tamsoje.

Moteris nusivijo vaikus į balkoną. Šie markstydamiesi žiūrėjo į dangų. Į baltą akinančią šviesą. „Juk sakiau, negalima taip, užsidenkit akis!“ - paliepė moteris ir, padavusi po aprūkusio stiklo gabalėlį kiekvienam, leido pažvelgti į baltą šviesulį, ant kurio nepastebimai slinko apvalus šešėlis.