Rašyk
Eilės (72036)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







1 skyrius

    Vidury Belingrado, šmėklų sugriauto miesto centre, ant sueižėjusio, metalo dulkėmis apnešto gatvės grindinio gulėjo du siluetai.
    Du lavonai.
    Vaikino ir merginos.
      Jo ir jos.
    Gulėjo ten jiedu ilgas dienas, liūdnai vėjo šuorų supuojami, verkiančių saulės spindulių liūliuojami, tylūs, nejudrūs, piktų jėgų seniai į užmarštį nutrenkti. Graži juodaplaukė mergina ir tiesaus, teisaus veido vaikinas - abu ramūs, gal tik keista nuostaba spindėjo seniai užgesusiose akyse. Mirtis smogia negailestingai, mirtis smogia staigiai, ji neklausia, nestoja, tiktai ištvermingiausios sielos atsilaiko - o šiedu jaunuoliai, ką jie...? Abiejų kūnus vagojo gilios durtinės žaizdos, tarsi kokių nežmoniškų ilčių išdrėkstos, su panieka bei nesustabdomu įtūžiu; šalimais telkšojo išdžiūvusios raudonos dėmės.  Rodos, vaikinas ir mergina nemirė iš karto, buvo palikti nukraujuoti; jų rankos ilsėjosi viena šalia kitos lyg temstančia, gęstančia sąmone jie būtų bandę apsikabinti, atsisveikinti, tačiau...
    Buvo liūdna. Nežmoniškai.
    Ore tarytum angelų ašaros spindėjo mirgantys rasos lašai.
    Staiga už kelių metrų pasigirdo kaustytų plieno batų dunksesys į gatvės grindinį. Dunkst dunkst. Garsiai. Iš už kampo išniro masyvus siluetas, patekęs į šviesos nutviekstą ruožą, jis kurį laiką atrodė pasimetęs, dvejojo; po sekundės nelauktai apsisprendė ir žengė pirmyn. Žėrinti rasa suspindo ant juodo plastiko antveidžio, slydo žemyn šarvuota kovinio skafandro krūtine, suslėgto deguonies bakais, kaustytomis pirštinėmis. Rankose atėjūnas laikė fotoninį šautuvą - ilgą plieno vamzdį, išpuoštą susivijusiomis energijos deimantų vijomis, žaižaruojančiomis vaivorykštės spalvomis.
    Kai priėjo prie kūnų, staiga sustojo. Surinko kažkokią komandą ant alkūnės įtaisytame kontroliniame skydelyje, antveidis nuslinko žemyn. Į vaikiną ir merginą žvelgė susimąstęs vyriškio veidas.
    Nežinia, kas dėjosi jo galvoje. Siaura lūpų linija, ereliška nosis ir šaltos akys neišdavė jokių emocijų; raukšlės, susimetusios kaktos vingyje, liudijo apie gilią patirtį ir jau nebesistebėjimą niekuo. Atrodo, vyriškis tuoj ir būtų nuėjęs lyg niekur nieko, be jokio gailesčio, tik staiga pasilenkė, perbraukė merginai bei vaikinui ranka per akis, užmerkdamas jų akis. O kai atsistojo ir jo žvilgsnis nuslydo Belingrado horizontu, aprėpdamas šiukšles gatvėse, išmėtytus lyg žaislus kitų žmonių lavonus, nutrenktus žemyn, sudaužytus oro transportus, išdaužytus langus, voratinkliais apėjusias, išplėštas užuolaidas, nuo ugnies pajuodusias namų sienas, nuplėšytus sprogimų jų stogus, gatvėse išraustus bombų kraterius - visą chaosą, mirgantį rytmečio šviesoje, jo veidu netikėtai nusirito karčios ašaros.
    Kažkur gilumoje vaipėsi Šėtonas, piktas bei nuožmus. Ir buvo toks žodis - paskutinio teismo diena.
    Jis viską pasakė pats už save.
    - Seržante Kastorai, - staiga perskrodė mirtiną Belingrado tylą išgąstingas eilinio Petersono riksmas. - Jie ateina!
    Kurį laiką regėjosi, kad Kastoras nieko negirdi, nereaguoja. Jis tik bejėgiškai dairėsi, jusdamas, kaip kaži koks mirties pajautimas stuksena į smegenis. Nesuprato, kas jam staiga pasidarė - čia ne pirma ir ne paskutinė pražuvusi kolonija, kurią teko išvysti ir dar teks, ne pirmas mūšio laukas, kai už nugaros driekėsi ilgi kovos metai, betgi... Negi tai niekad nesibaigs?
      Kai atsigręžė į Petersoną, jauną, išblyškusį rekrutą, net nebandė nuslėpti tų ašarų.
      - Pasiruošti! - užriaumojo; seržanto akys nustojo blizgėti, o ši balso po sekundės dingo virpesys, veidą sukaustė keistas šaltis. - Plazmos šauliai - į priekį! Raketsvaidžiai - matot tą namą, pirmyn ant stogo! Trečias, ketvirtas lansai - užimti pozicijas! Ko vėpsot - mes Žmonijos kariai, parodykim tiems ateivių šūdams, ką reiškia ant mūsų užsirauti!
      Visa gatvė po akimirkos prisipildė triukšmo ir šurmulio, ją užpildė masyviais koviniais skafandrais dėvintys Žvaigždžių Gvardijos pėstininkai, paskui Kastorą išnirę iš kitų siauresnių gatvelių ir šešėlių, kur tyliai slėpėsi. Tačiau tasai šurmulys ilgai netruko, vyrai, gavę komandas, veikė ryžtingai, profesionaliai. Keletas jų užbildėjo šalimais stovinčio šešiaaukščio namo laiptine aukštyn, netrukus raketų svaidymo įrenginiai sušmėžavo ant stogo, dar du, ginkluoti ilgais plazminiais dujosvaidžiais, atsistojo gatvės prieky ir nukreipė ilgas specialaus metalo šlangas pirmyn; likusieji tiesiog susirado priedangas ir už jų pasislėpė. Ore suskardėjo keli riebūs keiksmai, keistu elektriniu gaudesiu suzvimbė įsikraunantys fotoniniai šautuvai ir staiga stojo tyla.
      Kastoras, pritūpęs už sudaužyto oro transporto, girdėjo dunksinčią tarsi kalvio kūjis savo širdį. Girdėjo kaukiantį vėją, juto, kaip lediniai jo pirštai gnaibė veidą, taršė plaukus. Buvo negera, buvo šleikštu; ore tvyrojo mirties ir pūvančių lavonų kvapas. Pūvančio vaikino bei merginos. Jo ir jos.
      Seržantas tik užsitaisė savo ginklą ir nukreipė į gatvės priekį. Apsivems vėliau. Kai viskas bus baigta, kai jo vadovaujami kariai to nematys. Bent lašelį drąsos. Lašelį tvirtumo pragare. „Dieve, negi tai niekada nesibaigs?“
      Tolumoje ėmė drebėti žemė, lyg tūkstančiai kojų žengtų vienu ritmu. Ore smirdėjo jau ne vien pūvančiais lavonais; aplinkui pasklido specinis kvapas, lyg tręštančių puvėsių, lyg drėgnų samanų. Inferno kūnų kvapas. Po sekundės iš tolių atsklido ir siaubingi garsai - nežmoniškas staugimas ir šaižus čirpimas, tarsi degtų, klyktų pragaro katiluos pats Šėtonas. Kastoras galėjo pajusti, kaip nuo to garso stingsta kūnas. Tai buvo tarytum daina - košmariška ir siaubinga, atklydusi čia iš tolimų žvaigždžių sistemų, kur niekas net negirdėjo, kas yra žmonės, kas gėris, o kas - blogis. Inferno viskas buvo vienas ir tas pats.
      - Ateina! - suriko raketininkų dalinys nuo stogo. – Dievuliau, ten visas tuntas! Vade, ar galima jau, duokit ženklą...
      - Kokį dar ženklą?! - sukliko persigandęs Petersonas. - Negi nematot, šaudykit greičiau!
      - Petersonai, užsičiaupk! - sustūgo Kastoras, regėdamas į save įbestus baimingus žvilgsnius. - Dar žodis, ir jei išgyvensim, liepsiu tau namie šveisti tualetus! O jūs, mulkiai ant stogo, ko laukiat?! Ugnis!
      Staiga viskas ėmė linguoti ir ūžti. Ore sutvisko ilgos paleistų raketų dūmų juostos, prasmirdo dujomis. Gatvė net sulingavo, nušvito lyg atominio sprogimo papėdėje, kai už kelių kvartalų šovė aukštyn žėruojantys ugnies stulpai, išmesti, išdraskyti asfalto gabalai. Atrodė, netolimais kur nauja saulė įsiplieskė, karštis tvokstelėjo į veidą ir Kastoras užsimerkė.
      O atsimerkė, kada viskas aplinkui tapo įtartinai vėsu.
      - Ei, jūs, ant stogo, raportuokit!
-Eee... - pasigirdo dvejojantis balsas... - Šimtas... Šimtas...
- Ką ten vapi, greičiau!
- Skeneris stringa! Nagi... Šimtas.... eee... šimtas trisdešimt vienas užmuštas... Septyniasdešimt vis dar juda į priekį...
- Nuotolis?
- Septyni šimtai metrų! Pakartotina salvė?
      Kastoras vos nepaspringo.
      - Septyni šimtai metrų ir šausi?! Tu gal nesveikas?! Mus visus iškepsi!
      - Bet sere...
      - Ar matei, kas ant dėžių užrašyta? „Ilgų distancijų antimateriniai užtaisai su skysto kuro varikliu. Minimalus naudojimo nuotolis - vienas kilometras!“ Antimateriniai! Tu instruktažų neskaitai ar ką?
      - Eee... Atsiprašau, sere.
      - O jūs, plazmininkai, pasiruoškit ten!
      - Memento moris!* - atsklido iš gatvės priekio.
      Kastoras tik palingavo galva.
      Sekundė po sekundės. Širdies dūžis po dūžio. Įtempti, drebantys pirštai ant šautuvų gaidukų. Prakaito karoliukai vyrų kaktose. Stiprėjantis ūžesys. Siaubingas čirpesys jau riaumojo visu garsumu, gatvė net vibravo, seržantui spengė ausyse, darėsi silpna. Pasigailėjimo nelauk. Pūvantys lavonai. Jo ir jos. Žvilgtelėjęs trumpam į šalį, Kastoras išvydo tiesiai į skafandrą vemiantį karį. Pasigailėjimo nelauk.
      Su griausmu gatvėje išniro inferno.
      Siaubingi padarai, baisūs ir dideli, primenantys didžiules žmogaus ūgio blusas lipo vienas per kitą, šokinėjo. Šlykščiai žvilgėjo juoda blizganti lyg kirminų jų oda, raudonos akys nuožmiai krypo į priekį, nuo ilčių tekėjo seilės. Jie staugė ir mosavo ilgomis galūnėmis, užsibaigiančiomis plieniniais, peilių aštrumo nagais, bei čiuptuvais, kurie lyg botago kirtis galėjo vienu smūgiu nunešti žmogui galvą. Jei tik prisileisi artyn.
      Plazmos šauliai sutartinai atidengė ugnį.
      Ilgos jonizuotų dujų čiurkšlės, gal trisdešimties metrų ilgio, nukrypo į priekį. Temperatūra šoktelėjo keliais šimtais laipsnių, ėmė lydytis asfaltas. Karštis tvokstelėjo ore lyg įniršusių dievų rimbas, Kastoras juto, kaip jį net po skafandru išpylė šaltas prakaitas. Plazma, vinguriuodama it gyvatė, apgobė inferno būrį, raitėsi ateiviai, godžiai juos laižė ir padarai tiesiog sproginėjo vienas po kito; jų viduriai virto lauk kaip besilydantis vaškas. Siaubinga stichija išsyk paklojo maždaug pusšimtį iš jų, tačiau, liepsnoms nurimus, maždaug dar dvidešimt baidyklių laikėsi ant kojų.
      Kastoras nusikeikė. Idant išgalabytų artimoje kovoje keliasdešimt žmonių, užtektų ir kelių tų baidyklių. Jiems visiems rimtai nepasisekė.
      - Vėplos, bėkit šalin! - sušuko seržantas plazmos šauliams, kuriuos nuo likusio būrio skyrė apie dvidešimt metrų.
      Vienas jų nespėjo sureaguoti. Šuolis ore ir ant jo greitai nusileido ateivis, smogė plieniniais nagais per kovinį skafandrą, kiaurai jį pramušdamas. Iš kario burnos plūstelėjo kruvinos putos, jis susmuko. Tačiau inferno, iš to įnirčio bedraskydamas lavoną į gabalus, suklydo - netyčia užkabino plazmos flakoną, pasigirdo švilpiantis dujų nuotėkis ir ateivį pasiglemžė akinantis sprogimo pliūpsnis.
      Kitas plazmos šaulys susivokęs, kad liepsna neišgalabijo visų inferno, trauktis pradėjo ir be Kastoro paliepimo, laiku. Susprogus žuvusio bendražygio įrangai, jis gavo dar kelias sekundes - žėrinti juosta paslėpė jį nuo pabaisų akių ir jis laiku spėjo įsmukti į gretimą laiptinę. Inferno prašuoliavo pro šalį.
      - Likusieji, ugnis! - tą sekundę suriko Kastoras ir pats ėmė pliekti į priekį.
      Dūmuose ir liepsnose, tarp besilydančių padarų kūnų, nukrypo pirmyn tviskančių lyg auksas fotonų linijos. Maždaug dar dešimt baidyklių liko nublokštos atgal ir niekada jau nebepakilo. Tačiau išlikusios aukštais šuoliais, darydamos taisyklingas kelių metrų kilpas, per kelias akimirkas įveikė likusį atstumą ir puolė žudyti. Kastoras regėdamas, kaip švysteli aštrūs nagai ir šalin nuo kūno nuskrieja Petersono galva, žaibo mirksniu suvokė, kad pusė jo vyrų nebegrįš namo. Inferno pernelyg greiti ir vikrūs - artimoje kovoje žmonės veik negali jiems prilygti ir vienintelė viltis yra išgalabyti juos per nuotolį. „Deja... Jei antimaterija ir plazma nepadėjo.“
      Tačiau daugiau ko nors Kastoras pagalvoti nebespėjo. Už jo nugaros šmėkštelėjo šešėlis, pralėkė greitai tarsi pati giltinė. Seržantas suvokė, kad kažkas ne taip, o kai atsigręžė, jį pervėrė aštrios iltys.
      Rusva migla akyse.
      O po to ir tamsa.




* Memento moris - atmink, kad mirsi (lot.)
2006-03-31 19:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-31 23:11
Nuar
Deja vu pojūtis, kad eilinį kartą stebi jau daug kartų matytą kino filmą kovine tematika.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-20 00:10
starman
pritariu :) pati idėja labai pop, beje, primena starcraft'ą :) tos šokinėjančios blusos ir t.t. pateikimas gan neblogas, tačiau norėtųs kažko originalaus. jei žinoma galima šiais laikais sugalvoti kąnors naujo...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-01 00:15
_I_
_I_
Be to, siųlau išsiaiškinti kaip atrodo lietuviškos kabutės ir prieš bei po brūkšnio (jei jis eina kaip skyrybos ženklas) dėti tarpą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-01 00:14
_I_
_I_
vagojo gilios durtinės žaizdos - vagoti durtinės žaizdos kažin ar gali.
Staiga už kelių metrų pasigirdo kaustytų plieno batų dunksesys į gatvės grindinį. - aš tikiu, kad už kelių metrų girdėjosi, visgi plienu kaustyti batai. Jie šiaip ir už keliasdešimt girdėtis turėtų.
ranka per akis, užmerkdamas jų akis - dublis.
metalo šlangas - šlanga nevarotinas žodis.

Idėja niekuo neišskirtinė: pasišaudymas su piktais ateiviais-vabalais. Nuo kuolo gelbėja tik pusėtinis pateikimas.
Jei tai tik bandymas, tai ganėtinai nevykęs. Sėkmės kitą kartą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-31 19:29
Tasadarus
Nurimkit, chebrytė, čia tik bandymas;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą