. . . sapnuoju nesuvokdama ką reiškia
atskriejusi šviesa iš priešaušrio,
iš grojimo keturiomis rankomis,
iš ruščių akmens ir ledo rūmų.
Išsiveržusi idėja budi. Auštant…
Ištremtoji, pamiršusi ar švelniai
liečia mylimojo pirštai. Temstant…
Sudegina prasmes grimasų banalybėj,
palikusi absurdui sukauptas relikvijas,
vanadį, stroncį ir plutonį, lai sukreša
į neregėtą kūną, į kometą, kur nutolo.
. . . mano rezus minus valdo antikūniai,
vangiai ištremtoji prisiartina ir žiūri.