Norėčiau pamatyti dangų

Ir akys atsimerkia, ir vėl regiu aš dangų.
Jis šnara, šnabžda, šnypščia pro mane,
Ir tik vėliau atsklinda keistas garsas
Iš sielos ir manosios meilės skausmo,
Jausmo, kada jis buvo, žino tik dangus,
Ir kraujas, tekantis nuo saulės disko,
Kaip laikas, teškantis ant tavo delno
Nuostabaus...

Viskas aplink – sekundė, tik baltas
Blyksnis juodosios laiko juostos,
Užgožiantis akis sapnuos, kai man yra
Baisu, kai akys tebemato skausmą, kurį
Numalšint gali tik tu, ir tavo meilės
Jausmas...

Ir tik tada man atsimerkia akys, ir
Suprantu – vėl vienas savyje likau...
Nebesupras manęs jau kylančios
Plaštakės, ir liks tik bėgantis vanduo,
O tasai skystis - tai ašaros, kurios 
Neleidžia jai raudoti to, ką jau seniai
Esu pametęs grėsmingam sūkury, kuris
Lengvai man pienės žiedą meta, tolyn
Už saulės ir dangaus ribos, tą ribą
Jau seniai esu peržengęs, kur vienišas
Troškimas atsimerkti uoste blaškos,
Išplauksiu šiąnakt iš žvaigždžių į ten,
Kažkur, kur skorpionai aukas neša,
Kai klykdami vaikai nenori pamatyti to,
Kas man yra tiesa. Tiesos jau nebeturi
Ir mano akys, kurios vis bando
Atsimerkti ir surasti mano saulę,
Kurią aš ir dabar myliu...

O kaip tamsu manam pasaulyje ir
Tik šią naktį atskrenda garsai balti
Su jūros ošimu švelniu, jie išvilioja
Mano saulę patekėti ir ji pakyla, tarsi
Knyga, kurią sudeginau norėdamas
Išmokt mylėti...

Ne man sekundė yra laiko matas, bet
Man ji pavaldi. Ar gali ji matuoti saulės
Mano metus? Kai širdyje (jei ją aš dar
Turiu, greičiausiai pardaviau ant
Laužo šokančiom liepsnom, jos priminė
Tave) gyvenimas jau verda milijardus
Metų, dėl to tik kartais aš prisimenu, kad dar
Esu Dievu...

Dabar aš vienas sielos laiko matas. Tik
Aš galiu nuspręsti, kada man laikas
Turi eiti. Bet vėl regiu aš dangų, kurį
Seniai esu praradęs, matau jį tokį,
Kaip prieš tūkstantį naktų, kada
Tai buvo jau nebežinau...

Tamsa mane tarytum guodžia...man liūdna...
Ir nebežinau, ar dar nušvis manoji skausmo,
Meilės, jausmo saulė, ar leis ji dar pasikamuot?
O jau po to, aš liksiu vienas, tarytum
Buvo kažkada kitaip, o gal tikėsiu ateities keru
Saldžiu? Pats mano laiko matas negali
Atsimerkti ir suskaičiuoti amžius lekiančių
Sekundžių, nors jas matau, nors jų tiksėjimą
Girdžiu... Džiaugiuosi kartais... Kai
Pamatau tave. Pasaulis juk many ir saulė
Iš dalies yra mana širdis, kažkur tenai,
Už sielos kampo rausvo, tenai, kur
Širdys virsta gęstančia liepsna žvaigždžių,
Aš jas ranka pasiekt galiu... Galiu aš daug ką
Susikurti ir sugriauti, tačiau
Nebepakanka man jėgų stebėti dangų ir tas
Tavas kasas iš saulės spindulių gelsvų...

Aš kiek galėjau sielos vandenį išsėmiau
Ir palikau ten vietą tau. Bet ar kas nors supras?
Užjaus mane, tokį be galo vienišą? Norėčiau aš
Pasaulio, kuriame niekas negyventų, ten būčiau
Aš su saule savo...

Lengvai, lengvai kartu ore plazdentų siela
Lekiojančio manęs ir saulė iš
Tavųjų debesų... Man būtų gera... Bet taip
Nėra, pasaulis juk beviltiškai teisus. Aš jį
Sukūriau... ir tūkstančius pasaulių danguje,
Bet ne per šešias dienas... Jų buvo milijonai,
Projektus keitė man maketai, o juos vėl keitė
Lekianti spalva...

Bet tiktais šis pavyko, šis iš kurio kylai ir tu.
Dabar jisai neleidžia pas tave patekti, lyg
Koks auglys, grasinantis mane ištrint iš savo
Atminties. Aš tam neprieštaraučiau, o ne
Man tai patiktų, jei ne viena mintis,
Matau aš danguje tavas akis.
Jos man atstoja saulę, gėles, medžius,
Atstoja net mane, nors kas aš toks?
Tarytum baltas laiko lapas ir netgi
Ne spalva, tik atspalvis tavų akių
Melsvų ir dar kažkas, kas buvo prieš
Mane ir liepė man tave mylėti, dalelė
To, ko jau nebeturiu... Pabodo...
Amžinas esu... Norėčiau paskutinį kartą
Pamatyti dangų, ir likt per amžius su
Tavim kartu...