Nors ir mokai gyventi kitus
Pats stengiesi gyventi kitaip
Mano brolis išsipažįsta nepažintajam
Užburia savo sielą ir nematomom gijom
Siūbuojamas vėjo plevėsuoja padangėje
Ir tavo pasąmonė turi tuščią viziją,
Nes kaip sakė graikai,
Turėti – tai Dievų privilegija.
Galbūt todėl
Jo ir plunksnos reto grožio,
Už jų slypį apnuoginto kūno vizija
Kuri tai išnyksta, tai pradingsta
Vėjas tau pašnibždom kalbėjo Herakleito maldą
„Du kartus į tą pačią upę neįbrisi“,
O tu kiek bridai, tiek toks pats,
Bet kas akimirką kitoks išbrisdavai.
Pantha rei* čiurleno tau upė
Pantha rei, keitiesi ir tu.
Mano brolis ne žemės sūnus
Ir išsipažįsta pripažintam nepažintajam
*Pantha rei – (gr. Viskas kinta)