Vėžio atogrąžoje

Koks jis trumpas - vakaras šitas;
Kaip staiga ir kaip netikėtai
Visą žemę tamsa užgriuvo,
Prisisunkus tvankios drėgmės;
Kaip dygi ši varinė saulė,
Pasišovus namo riedėti -
Į pirmykščio chaoso šalį,
Į tamsybę jūrų gelmės.

Kaip pašėlusiai sparčiai auga
Tų šaknų gumbelis kiekvienas;
Kokias palmes tiesias išugdė
Juvelyras tikras - gamta.
Kaip sujungia ji rūko dulkes;
Kaip sulydo žaizdre uolienas;
Kiek ji išmonių daug atranda -
Ir keistuolė, ir paprasta.

Na, o žmonės žmonėm palieka -
Ar laimingi, ar daug iškentę -
Turi nuovoką jie auksinę,
Turi jie auksines rankas.
Štai giliam vidunakty baigias
Kažkieno vestuvinė šventė,
Ir jaunavedys traukia dainą,
Nepanoręs miegot kol kas.

Motin žeme! Tave pažįstam
Kiekvienoj tavoj paralelėj.
Žinom tavo lūšnas ir rūmus,
Ir senų kautynių vietas.
Kiek mes pasakų tau sudėjom,
Kiek dainų virš tavęs iškėlėm!
Skamba tau padėkos trimitai
Per visas žmonijos kartas.

Šitiek sykių vielom spygliuotom
Tu buvai visa apraizgyta;
Šitiek sykių tau karpė sienas,
Jas aptaškė kraujo srove;
Šitiek sykių napalmo liepsnos
Tau į žydintį veidą krito;
O šiandieną kosminėm dulkėm
Sugalvojo paverst tave.

Betgi tu dabar nebeleidi
Tiems grobuonims save terioti,
Ir kaip auklė budi prie vygių,
Ir budi prie paukščių lizdų.
Tu į mūsų šventę kiekvieną
Ateini drauge padainuoti,
Pasipuošus drugiais ir rožėm,
Apsisiautus žvaigždžių pledu.

Mes keliajam eikvot jaunystės
Ten. kur šaukia tavieji toliai.
Mes auginame tavo derlių,
Padabinam tave žiedais.
Mes - ieškotojai tavo lobių,
Mes - draugai, bendražygiai broliai.
Mes nuskurdę ir apiplyšę
Prakaituotais pilkais veidais.