Į duris

Į duris vėl kažkas pabeldė, tingėjau ir neįleidau, žmogus nuėjo ir daugiau nebeatėjo, aš taip norėjau, kad jis vėl ateitų ir vėl galėčiau jo neįleisti, nežinojau, kas jis, bet man jo reikėjo, galėčiau susitarti su kaimyne, kad kelis kartus per dieną ateitų ir patrankytų į duris, bet tada žinočiau, kad ten ji, kodėl ji pati nesusipranta, galėtų ir susiprasti, gal man nueiti ir kam nors pabaladoti, gal parašyti anoniminį laišką, gal nupirkti gėlių ir pabėgti, ir įsiveržti į kieno nors mintis, ir nežinosiu, kieno, ir žmogus nežinos, nuo ko gėlės, kaip kad nežino, jog traukinys atvažiavo laiku, nes vairuotojas labai skubėjo, jog parkas viduryje miesto yra todėl, kad kažkas daug kovojo dėl jo buvimo, jog vyšnia viduryje upės pražydo todėl, kad į ją įšoko savižudis, jog savižudis į ją įšoko todėl, kad- Negaliu pasakyti, kodėl, įsivaizduoju, kad suprantu, bet man patinka ta vyšnia, spoksau į ją kiekvieną vakarą, kai einu pasivaikščioti.