Medaus puodynė III

Kai vėl ėjau per mišką aplankyti meškų šeimynos, buvo labai ramu – nė menkiausio vėjelio, ramumą sudrumsdavo tik praskrendantis vabalas ar medį kalenantis genys.
  Nešiau lauktuvių medaus puodynę, vis tik meškoms tai nepamainomas dalykas. Deja, kai turėjau pasibelsti į duris, puodynę teko laikyti tik vienoje rankoje, ji išslydo ir sudužo prie meškų namelio slenksčio, net durys buvo aptaškytos medumi.
  - Mes, meškinai, turime prietarą: jei svečias išlieja medų prie namų durų, jis viešės ilgai, - pasakė tėtis Lokys, atidaręs duris.
  Ir jis neklydo. Netrukus pradėjo taip lyti, kad lietumi net sunku būtų tai pavadinti: atrodė, tarsi jūra sumanė persikelti į mišką.
  - Balose matau burbuliukus – vadinasi, lis ilgai, - tarė vyriausiasis sūnus Rudis, žiūrėdamas pro langą.
  - O mes nebeturime nė vieno skėčio, taigi, svečiuosiesi ilgai, - pasakė mama Meška.
  - Nebeturite? Tai anksčiau turėjote? – pasidomėjau.
  Tuomet mama Meška man papasakojo, kas nutiko vieninteliam jų skėčiui ir jos viduriniajam sūnui Redžiui.

  Kartą meškų šeimyna iškylavo laukymėje. Turėjo viską, ko reikia tiesiog idealioms iškyloms: mėlynais ir baltais langučiais margintą patiesalą, pintinę, prikrautą skanių valgių ir daugybę įdomių istorijų papasakoti vienas kitam. Bet kai mama Meška pasakojo, kaip maža būdama įkrito į dilgėlyną, o Rudis kando sumuštinį su medum, pasigirdo keistas burzgimas. Meškinai pakėlė akis į dangų: tolybėje matėsi lėktuvėlis. Jauniausiasis sūnus Tedis lėktuvėlį matė pirmą kartą, taigi nesitvėrė džiaugsmu ir bandė pavaizduoti jo garsus. Tėtis lokys ėmė pasakoti, kaip prieš kelerius metus jam teko lėktuvą pamatyti iš arti.
  - Jis ne toks jau mažas, kaip atrodo iš čia, - aiškino jis.
  Staiga meškinai pastebėjo, kaip iš lėktuvėlio kažkas iškrito, bet jie negalėjo suprasti, kas tai buvo, atrodė tik kaip mažas taškelis.
  - Gal jie išmetė mums dovaną, - spėjo Rudis.
  - Taip, medaus! – ėmė džiaugtis Redis, nors ką tik suvalgė gabalėlį medaus torto.
  - Brrr, brrr – Tedis vaizdavo lėktuvo garsus.
  Staiga nuo to taškelio atsiskyrė kažkas spalvoto ir išsiskleidė.
  - Visai kaip gėlės žiedas, - tarė mama Meška.
  - Tai parašiutas, - paaiškino tėtis Lokys.
  - Para... kas?! – nustebo Redis.
  - Parašiutas. Tai tarsi didelis skėtis, su kuriuo gali leistis iš aukštai ir nesusižeisi.
  Meškų šeimyna stebėjo, kol parašiutas nusileido (gerai, kad ne į jų laukymę – ne visi žmonės žino, kad meškinai yra draugiški), tuomet ėmė kalbėtis apie kitus dalykus, lėktuvėlis ir parašiutas jau atrodė pamiršti.
  Taip, tėtis Lokys, mama Meška, Rudis ir Tedis tikrai jį pamiršo, tačiau Redžio akyse vis dar šmėkšiojo besiskleidžiančio parašiuto vaizdas.
  - Tėti, ar tik žmonės gali leistis parašiutais? – paklausė jis, kai ėjo namo po iškylos.
  - Turbūt ne, bet dar negirdėjau, kad koks meškinas bandytų tai daryti.
  Šie žodžiai dar labiau paveikė Redį.
  „O jeigu aš šokčiau su parašiutu? – mąstė jis. – Ir būčiau pirmasis tai padaręs meškinas? Apie mane rašytų visi laikraščiai, o mokiniai apie mane per istorijos pamokas mokytųsi. “
  Tada meškiukas prisiminė, kad jo mama turi skėtį, raudoną, baltais taškučiais, galbūt pernelyg mergaitišką ir labiau tinkamą meškiukei, seginčiai kaspinėlį prie ausytės, tačiau tas skėtis turėtų nuostabiai atrodyti iš viršaus.
  Grįžęs namo jis pasiėmė skėtį ir tyliai išsmuko pro duris. Tuomet suprato, kad jam reikia lėktuvo, deja, nežinojo kur jį galima rasti. Meškiuko akis užkliuvo už palinkusios pušies.
  „Kaip pirmajam šuoliui, bus neblogai, vėliau galėsiu ir iš aukščiau šokti“ – nusprendė.
  Redis buvo vikrus meškiukas, į pušį įlipti jam nebuvo sunku. Stovėdamas viršuje dar svarstė, ar jam verta kviesti tėvus ir brolius, tačiau nusprendė, kad pirmas šuolis, kaip ir pirmas blynas, gali būti prisvilęs.
  - Jie pamatys, kai šoksiu iš lėktuvo, - tarė sau Redis.
  Pažvelgus žemyn Redžiui truputėlį ėmė virpėti letenos, tačiau jis išskleidė skėtį ir tvirtai jį suspaudė.
  - Vienas, du, trys, - suskaičiavo ir sulig trim šoko.

  Mama Meška laistė pelargonijas, kai išgirdo dunktelėjimą. Išbėgusi į lauką ji pamatė Redį, gulintį ant žemės, apsikabinusį sulaužytą skėtį, ir sukliko.
  - Nerėk, mama, žinau, nelabai pavyko, bet tai pirmas kartas, - stodamasis tarė Redis.
  Mama Meška puolė prie sūnaus ir verkdama ėmė glostyti pušų spygliais aplipusį jo kailiuką.
  - Nedaryk daugiau taip, Redi, - kartojo ji, - Kaip gerai, kad nesusižeidei.

  Redis daugiau taip ir nedarė (turbūt tam įtakos turėjo ir griežtas pokalbis su tėčiu), tačiau, kaip pats prisipažino, vis dar svajoja iššokti su parašiutu. Gal dėl to meškų šeimyna ir neperka naujo skėčio.