Akys...

Vakar susipažinau su nauju žmogum. Keistu žmogum. Ne. Ne, keistu, bet...Bet su žmogum, kuris sugriovė mano pusiausvyrą. Aš, kaip ir visada, žiūrėjau į akis. Akys...Taip. Akys man būdavo svarbiausios. Jos man tarsi papasakodavo apie žmogų. O šitas keistas... Ne. Ne, keistas, bet...Šis žmogus. Jis neturėjo akių. Taip. Jis jų neturėjo. Aš uoliai ieškojau jo akių. Akių, kurių jis neturėjo. Žmogus be akių! - Audra…
Taip, taip. Mano audra. Ne. Ne mano, bet..Bet audra mano sieloje. Aš paspaudžiau jam ranką.
Ranka!
Taip. Tokia minkšta. Tai, tai ranka. Rankos buvo šio žmogaus akys. Akys. Akys, švelnios it pieno šilkas. Akys. Aš jaučiu akis, kurios kvepia zefyrais. Audra nurimo. Taip. Aš radau to žmogaus akis. Tai buvo rankos. Akys-rankos. Žmogus buvo aklas.