tiems, kurie skraido

Užsimerkiu-
vėluoji
(gerai, kad tik šiąnakt) -
visada susitinkam laiku.

Pasiklydęs, be riksmo
ir dylančiom žaibo kišenėm
susikaupęs, raudonu švarku.

Gerai, kad tik šiąnakt,
kad šičia, kad lyja.
Gerai, kad griaustiniai-
sulig aitvarai,

kad kartu išmatuojame tylą,
kad rankove per veidą brauki
ir sakai
mano žodžiai – mediniai ir skaudūs

tavo lūpos
ištroškę lietaus-

mūsų melduose
rytmečio maldos
moly kojos
įklimpę – dairaus
(gal tik tau?)

Dar geriau, kad ir rūkas
ir smėlis-
šaltas, tyras – sulig dangus,
kad rasa, šuliniai ir kašmyras
mano pančiai ir mano žmogus.

Negana malonumų-
negaila
pavėlavus,
uždusus,
trapi-

užsakiau tau archangelo veidą
nusimesiu šarvus
-ar tiki? -

bėgu bėgu
į glėbį,
į mėlį

suplasnoju,
na va, -
pagaliau-

būsim
būsim

žuvėdrom, gondolom 
pievom, pievose, pievomis-
skęsim jose

drungno rytmečio
nebekartosim,
šalto smėlio kojelėm kedent
nebereiks

iš aukštai
orchidėjom mojuosim,
o žemyn
(ką žemyn?)

Ar kada sužinosim?

Užsimerkiu-
matau
- lyg sapne -

ten
Rugiai,
ten lygiadieniai
ir limonadas

ten suknelės,
žirniukai, žiema

ten ne tik man paskirtas
gyvenimo vadas/paradas ir pradas...

O KUR man?

Sužinosiu gal čia, -
danguje.