Tada, kai...

Kai dvelksmas ryto pakimba virš miesto...
Kai dar negaudžia gatvės ir langai užverti.
Kai dingsta šypsena nuo veido saulės spinduliais paliesto,
Kai negirdi lietaus balso, ir nežinai, ką jauti.

Tada prabyla širdis į niūrią tylą,
Ir ašara glosto skruostą sūri...
Tikėjimas prieš tuštumą pralaimi lemtingą bylą,
Tada nematai nieko, ir nepastebi to, ką turi.

Kai paukštis juodas tiesia sparnus į dangų...
Kai aplink tamsu, bet viduj dar šviesa.
Kai apčiuopi kažką, lyg ir nereikalingą,
Bet kartu vis dar brangų...
Kai išvarvėjęs rytas apgaulę paverčia tiesa.

Tada laukiu kažko ir nedrąsiai per petį dairausi,
Gal šaukšto laimės, o gal saujos dangaus..?
Nežinia kur, be vilties, bet aplinkui žvalgausi,
Lyg ištroškęs šuva vandens lašo gaivaus...

Už horizonto šaukdama pagalbos saulė vėl nuskendo,
Ir oras kvapo pušų prisipildė.
Ramu aplink, ramu viduj...
Tikriausiai tai, kas sąžinę kankino, išsidildė...