Pažemėliais sklando varnai,
Ir iš nuobodžio šunys lėkuoja,
Tiktai sotūs juodi katinai
Elektra slaptomis spinduliuoja.
Jie, pajutę kaitrumą plaukuos
Ir spragsėjimą, kyla ir rąžos.
Taip iš lėto magneto laukuos
Susidaro aukštas voltažas.
Geodezininkas kažin kur
Išskėtoja savo trikojį.
Ir stulpai nužygiuoja mišku,
Ir atgyja giria tykioji.
O giria begalinė. Erdvė,
Kad negali aprėpti vaizduotė.
Per ją turi elektros srovė
Prasismelkti, tankmėm pražygiuoti.
Ir masyvas žaibų per miškus
Pasileidžia audringas, griausmingas.
Tarsi demonas jaunas puikus,
Tarsi senas mamutas - didingas.
Taip užmaišo ir telkia audra
Savo raugą varinėje rėčkoj
Ir galinga jėga - elektra
Prieš akis žmonijai išbrėkšta.
Pagaliau! Tiktai imk ir iškrauk,
Kad javai tavo dirvose augtų,
Visa tai, ko krūtinėj tiek daug,
Kas lyg auksas sužyra tarp skliautų.
Viską, menininke, apvaldai,
Viskam rasi sprendimą pranašų,
bet palauk, nes riba juk kitaip
Išsidėsčiusi aukšto voltažo.
Ir jei tu nelaiku suskubai,
Jei pramovei, perkūnui užėjus, -
Užtrankys tave šviesūs žaibai!
bet tai koks po velnių tu kūrėjas!
Taip nebaigsi darbų, kūrinių,
Pralaimėsi ir kovą ir šlovę...
tu kam nors iš savų mokinių
leisk įjungt aukštos įtampos srovę.