Drąsuolis dramblys

Lėlių spektaklis vaikams

Veikėjai:

Dramblys Ganešas
Liūtas Drūtas
Zebras Zukas
Žirafa Ilgė
Lapė Sidabrytė
Smauglys Vilis
Du plėšikai - Storulis ir Ilgšis
Zoologijos sodo sargas Jonas
Policininkas Antanas
Spektaklyje vaidina lėlės - marionetės arba siūtos pirštininės lėlės.

Zoologijos sodas. Išilgai scenos – žalių krūmų gyvatvorė. Už jos, kiek aukščiau – didesni ir mažesni spalvoti žvėrių nameliai. Iš priekio jie atviri, kiekvienas aptvertas dailia tvorele su varteliais. Čia gyvena žvėrys: Dramblys, Zebras, Žirafa, Lapė, Liūtas ir Smauglys. Centre – nedidukas Sargo namelis su langu ir durelėmis.
Vakaras, danguje šviečia mėnulio pilnatis. Dramblys jau miega. Smauglys snaudžia, susirangęs kaip didžiulis riestainis. Lapė šukuoja uodegą. Liūtas lėtai vaikšto ratu. Zebras valosi dantukus. Žirafa žiovauja. Pro Sargo namelio langelį iškiša galvą SARGAS JONAS.

SARGAS. Na, mielieji, Zoologijos sodas uždarytas, vartai užrakinti. Sunki dienelė buvo, bet linksma - daug vaikų mus aplankė. Dabar pailsėsime. Ar visi pavalgėte vakarienę? Va, Smauglys Vilis jau knarkia.
LIŪTAS. Ai, Sarge Jonai, manęs visai neima miegas. Šiandien vienas berniūkštis mane labai suerzino. Stypsojo prie mano aptvaro ir išsidirbinėjo: lojo šunimi, žvengė kaip arklys, vaipėsi kaip beždžionė. Aš į jį nekreipiau dėmesio, atsukau jam uodegą. Tada jis įkišo pro tvorą ranką ir taikėsi mane sugauti už uodegos.
ZEBRAS. Koks tas berniūkštis drąsus. Aš tai bijočiau Liūtą Drūtą tampyti už uodegos.
DRAMBLYS. Čia ne drąsa, o tikra kvailystė, Zukai.
LIŪTAS. (Grėsmingai) Taip, Ganešai, juk aš galėjau jį... rrrr (urzgia). Baisu net sakyti... Bet susivaldžiau, nors iki šiol man pilvas pykčiu verda.
SARGAS. To berniuko daugiau neįleisime į svečius pas žvėris. Kol netaps protingesnis.
ZEBRAS. Kai ateis į protą, galės ateiti ir į Zoologijos sodą.
LAPĖ. O jei mane kas nors erzina, pasakau sau “tik nereikia nervintis, Sidabryte“. Ir pradedu dainuoti. Man tuoj pasidaro linksma. Ir tu, Liūtai Drūtai, verčiau neurgzk, o padainuok, ir pyktis praeis.
LIŪTAS. Pabandysiu...   
SARGAS. O kad greičiau ateitų miegas ir gražūs sapnai, visi padainuokime vieni kitiems Lopšinę. (Visi dainuoja) O dabar - visiems labos nakties.
LIŪTAS. Labos ir tau, Sarge Jonai!

SARGAS įlenda vidun ir užsidaro langelį. ZEBRAS, LIŪTAS, DRAMBLYS IR LAPĖ atsigula. ŽIRAFA pradeda garsiai kosėti.

LIŪTAS. (Irzliai) Ilge, nustok kosėti, juk trukdai užmigti.
ŽIRAFA. Atsiprašau, bet peršalau kaklą.
DAMBLYS. Tai apsivyniok šaliku.
ŽIRAFA. Kad neturiu šaliko.
ZEBRAS. Galiu tau padovanoti savąjį. 
ŽIRAFA. Ačiū, Zukai, bet tavo šalikėlis per trumpas. Man reiktų mažiausiai dešimt tavo šalikų.
SMAUGLYS. (Žiovaudamas lėtai pakelia galvą) Aš galėčiau pabūti tavo šaliku. Žiūrėk, koks aš margas ir ilgas. Nori, apsisuksiu tau aplink kaklą?
ŽIRAFA. Tu, Vili, labai gražus, bet labai šaltas – nenoriu. Miegok sau.
LAPĖ. Sugalvojau, Ilge, kaip išgydyti tavo kaklą. Ogi mano puikioji uodega daug šiltesnė už šaliką.
ŽIRAFA. Čia tu, Sidabryte, gerai sugalvojai. Bandau tave pasiekti. (Jų nameliai šalia. Ilgė tiesia kaklą, per tvorą bando pasiekti Lapę, deja, tvora per aukšta) Nepasiekiu... Gal tu man įmesk man savo uodegą per tvorą.
LAPĖ. Mano uodega nevaikšto viena. O kiekvieną tvorą galima apeiti. Jeigu tik labai nori padėti draugui.

LAPĖ „išrausia urvą“ ir per tvoros apačią įlenda į Žirafos kiemą. Lapė meiliai apglėbia Žirafos kaklą ir savo vešlia uodega jį apgaubia kaip šaliku.

ŽIRAFA. Ačiū, Lapute, kokia tu sumani! Dabar jau man šilta. Rytoj tikrai būsiu sveika.
LAPĖ. Tu, Ilge, dabar labai madinga. Mes, Sidabrinės Laputės, esame kur kas madingesnės, nei lapės rudės, ar ne?
ZEBRAS. Cha, pirmą kartą matau pietinę Žirafą su šiaurinės Lapės apykakle. Kaip gražu!
ŽIRAFA. ... Pasakė rytinis Zebras.
LIŪTAS. (Griežtai) O dabar – paskutinį kartą visiems labanakt!

Visi užmiega. Mėnulis pasislepia po debesiu, pasidaro tamsu. Staiga sceną nušviečia prožektorius spindulys. Matyti, kaip atsargiai, apsidairydami sėlina du PLĖŠIKAI – ILGŠIS IR STORULIS. Ilgšio rankoje - laužtuvas, Storulio – žibintuvėlis. Jie pritykina prie sargo namelio, paklebena, paskui laužtuvu atplėšia duris. Abu įlenda vidun. Namelyje pasigirsta bildesys ir išgąstingas Sargo Jono riksmas „Gelbėkite, gelbė... “ Paskui viskas nutyla. Abu plėšikai išlenda iš namelio.

STORULIS. Kaip jis man trenkė.... (Trina užpakalį)
ILGŠIS. O man kad vožė... (Trina šoną) Svarbiausia, kad mes nugalėjom. Tvarkelė. Sargas surištas, signalizacija išjungta.
STORULIS. (Šnabžda) Tyliau tu... Neprižadink žvėrių. Pirmiausia imam Smauglį. Surišam virve, į maišą, ir į mašiną.
ILGŠIS. Po to – Lapę.
STORULIS. O kaip juos pasieksime?
ILGŠIS. Reikia išlaužti namelio sieną.                           
STORULIS. Negalime triukšmauti, žvėrys gali pabusti.
ILGŠIS. Tada išverskime tvorą.
STORULIS. Tik apeikime iš kitos pusės, kad jie mūsų nepamatytų.

Abu sėlina patvoriu ir užlenda kitapus žvėrių namelių. Iš po debesų vėl išlenda mėnulis. Scena nušvinta.
DRAMBLYS. Trū tū tū! 
LIŪTAS. Ganešai, dabar tu man trukdai miegoti. Kas atsitiko?
DRAMBLYS. Mano didelės ausys per miegus girdėjo, kaip sargas Jonas šaukėsi pagalbos. Kažkas ketina pavogti mūsų žvėris. Minėjo Lapę ir Smauglį... Dabar jie bando įsibrauti į mūsų namus.
LAPĖ. (Drebėdama slepiasi už Žirafos) Oi, kaip baisu, gelbėkit...
LIŪTAS. (Urgzdamas letena piktai daužo narvo virbus) Jei tik galėčiau ištrrrrrrrūkti pro grotas... Tuoj pat juos sudrrrrraskyčiau!
ZEBRAS. (Drąsiai bliauna) Pirmyn, meeees juos suspardysimeeee! (Bando peršokti per grotas, bet negali - per aukštai).
DRAMBLYS. Visi kas galite – riaumokite, bliaukite, o aš trimituosiu garsiai kaip signalizacija. Kažkas tikrai išgirs ir atskubės mūsų gelbėti. Trū tū tū, pavojus!!!

PLĖŠIKAI atbėga prie Dramblio namelio. STORULIO rankoje – pistoletas. Ilgšis laiko laužtuvą ir didelį maišą.   

ILGŠIS. (Garsiai, įsakmiai) Tučtuojau nutilkite. Čia nėra čia jokio pavojaus.
STORULIS. (Meluoja) Mes esame veterinarai – daktarai Aiskaudos.  Pasiskolinsime keletą žvėrių, nes juos reikia... paskiepyti... nuo gripo. Rytoj vėl atvešime čia.
DRAMBLYS. Jūs ne daktarai, o vagys ir plėšikai. Kodėl surišote sargą ir išjungėte signalizaciją? Viską girdėjau... Jūs, nedorėliai, atsivilkote pavogti mūsų žvėris. (Vis labiau niršdamas) Ir dar visus prikėlėte iš miego.
ILGŠIS. (Pašaipiai) Koks tu protingas, mėsos kalne. Taip, mes Plėšikai. Bet mes jūsų nebijome, nes esate užtverti ir negalite nieko padaryti. O mes jums – galime. Bet jeigu nustosite kaukti, bliauti ir trimituoti, jums nenutiks nieko blogo.
STORULIS. Mums reikia tik Smauglio ir Lapės.
IlGŠIS. O jeigu nenutilsite ... (Storulis pagrasina pistoletu, Ilgšis – laužtuvu).
STORULIS. (Drambliui)... Neteksi savo didelės galvos... ir brangiųjų ilčių...
ILGŠIS. (Liūtui) O tavo karališką kailį pasitiesime vietoje kilimėlio.
STORULIS. (Zebrui) O iš tavęs, dryžuotas asile, pasisiūsiu dryžuotą pižamą.
ZEBRAS. (Drebėdamas) Aš tyliu... Tik nereikia manęs siūti... Jau tyliu....
LIŪTAS. Gerrrrai, jau gerrrai, tegul bus jūsų virrršus.
DRAMBLYS. O aš netylėsiu. Trū tū tū! Pavojus! Gelbėkite, mus užpuolė!   

Storulis pistoletą nutaiko į Dramblį. Nuaidi šūvis. Dramblys krinta ant šono, pasigirsta duslus šlumštelėjimas .

STORULIS. (Žiauriai) Pagaliau nutilsi visiems laikams.
ILGŠIS. Dabar paskubėkime, nes tas Dramblys galėjo prišaukti policiją. Reikia greičiau išlaužti tvorą.

PLĖŠIKAI sliūkina prie Lapės namelio. Apžiūri, kad jis tuščias. Pasuka prie Smauglio namelio, ima laužti vartelius. Šie išlūžta. Bet SMAUGLYS miega taip kietai, kad nieko negirdi. Plėšikai apvynioja smauglį virve, įkiša į maišą ir tempia. Tuo metu iš Dramblio namelio pasigirsta piktas bambėjimas.

DRAMBLYS. (Vis dar drybsodamas ant šono, piktai) Dabar tai jiems bus... Aš jiems, bjaurybėms, parodysiu...
ŽIRAFA. (Tyliai, nustebusi) Ganešai, tai tu gyvas, tavęs nenušovė?
DRAMBLYS. Kur ten nušaus, netikšos. Mano oda tokia stora, kad mane nušauti galima nebent iš patrankos. Nieko net nepajutau. O nugriuvau tik tam, kad juos suklaidinčiau. Bet aš labai supykau. Labai labai supykau. Jie mano, kad mūsų namuose išdarinės ką nori? Tuojau jiems parodysiu...

Garsiai sutrimitavęs DRAMBLYS staiga pašoka ant kojų ir trenkia koja į savo vartus.
DRAMBLYS. Prieš blogiečius kartais tenka imtis labai nemalonių priemonių...
ŽIRAFA. ... Bet būtinų. Bandyk dar kartą. Įpykusio Dramblio jėgos neišlaikys net stipriausia tvora.
DRAMBLYS dar kartą trenkia, ir vartai išgriūna.
ŽIRAFA. Valio! Tu laisvas.
DRAMBLYS pradeda bėgti Plėšikų link, net žemė dunda.
STORULIS. (Išsigandęs) Po galais, kas čia dunda?
ILGŠIS. (Pašaipiai) Atrodo, atbėga tas Dramblys, kurį tu nušovei.

Įpykęs DRAMBLYS toks baisus ir taip garsiai trimituoja, kad išsigandę PLĖŠIKAI meta maišą su Smaugliu ir ima bėgti. Dramblys – vytis.  Griūdami klupdami visi laksto po sceną, kol Ganešas pagaliau sugauna STORULĮ. Tuo tarpu kitas Plėšikas drebėdamas bando slėptis už Smauglio namelio. Ganešas  straubliu iškelia Storulį ir kaip kamuolį sviedžia per tvorą į Liūto kiemą.
DRAMBLYS. (Piktai dainuoja) Skriski, mažuti paukšteli... (Liūtui) Pasaugok mano grobį, kol grįšiu. Bėgu gaudyti kito.
LIŪTAS. Gerai, Jūsų Dramblenybe. (Pats sau) Pats nežinau ką šneku, bet  Ganešas toks baisus...
STORULIS. (Dejuodamas) Oi, nuo Dramblio bėgau, ant Liūto užbėgau... Kaip nesiseka...
LIŪTAS. (Artėdamas prie jo) Tai ką, nedorėli, žadėjai mane nušauti?
STORULIS. (Drebėdamas iš baimės) Atsiprašau, aš pajuokavau. Mano pistoletas žaislinis. Oi, kur čia tualetas?

Tuo tarpu DRAMBLYS visur ieško Ilgšio. Klausia žiūrovų salėje, kur jis pasislėpė, pagaliau suranda. ILGŠIS bando bėgti, pagaliau Dramblys ir jį sučiumpa. Straubliu iškelia jį aukštyn ir sviedžia į Zebro kiemą.

ILGŠIS. (Bliauna kaip Zebras) Beeeeee, skauda...
ZEBRAS. Na vyruti, pakliuvai.
ILGŠIS. Beeee, pasigailėk, nespardyk. Atsiprašau, kad tave vadinau asilu.
Tu ne asilas. Tai aš tikras asilas... Beeeeee...
ZEBRAS. (Atlaidžiai) Gal aš tavęs nespardysiu, juk tu beveik mūsiškis, tik nedryžuotas.
DRAMBLYS. (Lėtai pėdina prie Smauglio namelio) Ką jie tau padarė? (Straubliu atriša maišą, išlaisvina Smauglį, bet šis net neprabunda).
Ogi nieko, Smauglys tik kietai įmigęs. Jei aš taip miegočiau, visą Zoologijos sodą išvogtų.

DRAMBLYS eina prie Sargo namelio. Įkišęs straublį pro langelį, išlaisvina Sargą. SARGAS išlenda pro langelį, dairosi.

SARGAS. Ačiū tau, Ganešai. Mus visus išgelbėjai. Tu - tikras drąsuolis.
LIŪTAS. Dramblys, drąsiausias iš visų. Tai tu vertas būti žvėrių karaliumi. Tik greičiau pasiimk tą tavo grobį, jis man čia visą namelį prismardino.
DRAMBLYS. (Ramiai) Čia ne plėšikas, o Šikas. Jeigu nenori jo sudraskyti, ir man jo nereikia. O karaliumi būti aš nenoriu. Labiausiai noriu pailsėti ir susitaisyti savo vartus. (nupėdina į savo namelį ir atsigula).
SARGAS. O kurgi dingo mūsų Sidabrytė? (Dairosi) Tai tu, Lapute, iš baimės pasislėpei Žirafos namelyje? O kaip tau pavyko perskristi per tvorą?
Lapė, apgaubusi Žirafą savo uodega, apsimeta miegančia.
ŽIRAFA. Kaip pavyko - paslaptis. Bet Laputė čia nesislepia, ji šildo mano kaklą vietoje šaliko.
SARGAS. Kokia ji gera. Bet ryte tegul grįžta į savo namelį.

Aidi policijos mašinos sirena. Atskuba POLICININKAS ANTANAS. POLICININKAS. (Atiduoda pagarbą SARGUI) Policijos patrulis Antanas. Girdėjome, kaukė signalizacija, todėl nedelsdami atvažiavom.
SARGAS. Signalizacija sugadinta, čia trimitavo mūsų Dramblys Ganešas.
POLICININKAS. (Viską apžiūrinėja, rašosi į bloknotą). Tai kurie čia nusikaltėliai, kurie aukos? Matau, Liūtas pagrobė šį žmogų ir tikriausiai nori sudraskyti. Reiks Liūtą areštuoti. Ir Zebrą suimsime, kam laiko uždaręs šį žmogų. O Žirafa, atrodo, pagrobė Lapę. Ar Lapė Žirafą?
ILGŠIS. (Šaukia iš Zebro kiemo) Teisingai, ponas Policininke, suimkite šituos žvėris. Jie labai pavojingi mums, veterinarams. Areštuokite ir Sargą, nes jis... chuliganas, mušasi. Ir dar Dramblį, jis čia visas tvoras išlaužė.

ZEBRAS pakėlęs koją pagrasina ILGŠIUI įspirti, ir šis nutyla.

SARGAS. Ne visai taip, ponas Policininke. Tai yra, visai ne taip. O kaip iš tiesų, geriausiai žino Dramblys. Bet dabar jis miega, nes labai pavargo.
POLICININKAS. (Griežtai) Nieko, pažadinsime.
STORULIS. (Išsigandęs, iš Liūto kiemo) Oi, ponas Policininke, tik nežadinkite Dramblio, maldauju. Ne laiku pažadintas jis labai pasiunta. Aš pasakysiu visą tiesą. Kuo nuoširdžiausiai prisipažinsiu... Esu kaltas.
ILGŠIS. (Iš Zebro kiemo) ... Ir aš kaltas. Tik nereikia žadinti Dramblio. Jis baisesnis už Liūtą. Greičiau mus uždarykite į kalėjimą. Ten bus saugiau, nei šiame žvėryne. (Žvėrys ir Sargas garsiai juokiasi).
POLICININKAS. Dabar aišku. (Plėšikams) Prašome, ponuliai, į policijos mašiną.
SARGAS atrakina Liūto ir Zebro kiemo vartus, ir POLICININKAS išsiveda abu Plėšikus.

ZEBRAS. (Pavymui, pašaipiai) Jus uždarys į narvą, bet užtat gausite gražias dryžuotas pižamas.
LIŪTAS. Oi, kaip jie mus prijuokino, ilgai negalėsiu užmigti... 
SARGAS. Tai dar kartą padainuokime vieni kitiems Lopšinę ir tikrai - paskutinį kartą visiems labanakt. (Visi dainuoja).

                                      Uždanga