Bobas

Ji atsisėdo ant kėdės, paprastos virtuvinės taburetės, ir ėmė gestikuliuodama šnekėti apie skaitytą knygą. Nors ir leido kitiems manyti, jog nėra išaukštinusi savo asmens, ji sėdėjo pasitikinti savimi, o akys išdavė panieką aplinkiniams.
Virtuvė buvo pilna garų – jos vaikas buvo peršalęs ir bandė gydytis senoviniu būdu. Reikia apsigobti galvą rankšluosčiu ir giliai kvėpuoti karštais garais, žinoma nepersistengiant. Taip atsiveria kvėpavimo latakai ir darosi lengviau.
Visai nepaisydami vaiko, snobiška kompanija žavėjosi ta moterimi ir pritariamai linkčiojo kaskart jai klausiamai pažvelgus į juos. Jie gėrė arbatą ir nesirūpino niekuo aplink. O tarpdury stovintį vyrą pastebėjo ne iškart. Jis dvokė žuvimi, bet šie kvapą užuodė tik jį pamatę, tarsi uoslė neveiktų be regos. Iškreipė veidus ir spoksojo, kaip į išsigimėlį. Vyras net susigėdo, nors tai buvo jo namai. Prasibrovęs per garų užuolaidą ir nepatenkintus žvilgsnius, jie ėmė išdarinėti žuvį. Tikėjosi, jog kompanija susivoks, kad yra nepageidaujama ir savo noru išeis. Ir, jo didžiam nustebimui, jie tikrai išėjo, bet išsivedė kartu ir jo žmoną.
Pavakarieniavęs paguldė vaiką į lovą – jų laukė ilga ir sunki rytojaus diena. Anksti rytą jie išvyko žvejybon. Reikėjo toli važiuoti, tad nusprendę nešvaistyti laiko jie važiuodami tepėsi sumuštinius ir kūrė strategiją, kaip sugauti daugiau žuvies. Vienas už kitą išradingiau pasakojo žuvų viliojimo ypatybes, nors nė vienas nė karto nebuvo pagavęs didesnio laimikio.
Už lango bėgo laukai ir svetimas dangus. Saulė nešvietė. O kai saulės nesimato, tai diena įgyja akinantį pilką nuobodulį. (Tokiomis dienomis, kai esu namie, aš užsitraukiu užuolaidą ir įsijungiu lempą.) Taip pamažu rūkas apgaubė mašiną ir tėvas su sūnumi tarsi sklendė tarp debesų.
Iš tikrųjų ten jų kelionė ir baigėsi, nes po to jų niekas nebematė. Vieni spėliojo, jog įvažiavo į upę ir paskendo, kiti sakėsi girdėję, kad juos žvejojant užpuolė lokys, o treti kūrė mistinio dingimo pasakas. Žmona pernelyg nesisielojo, nors jautėsi kaip nesava kelias dienas.
O aš sėdžiu ir žiūriu į jos nuotrauką. Kai man buvo treji metai, ji dažnai sekdavo pasakas apie žiežulas raganas ir našlaites, laukusias savų princų. Nesvarbu, kad buvau ne našlaitis, bet ji buvo žiežula. Tėtis dabar man skaito apie žvejybą ir ryt mes išvykstam prie ežero ir praleisim ten keletą dienų. Danguje vėl nesimato saulės, aš užsitraukiu užuolaidą ir įjungiu stalinę lempą.
Visi snobiškais veidais buvo labai sužavėti tokiu netikėtu knygos siužeto poslinkiu, bet savotiškai mėgavosi kito nelaime. Tarpdury pasirodė Bobas su auksine žuvele polietileniniame maišelyje.